Šeimininko žmona buvo išvažiavusi, tad vyras, pasipuošęs kostiumu ir baltais marškiniais, pastebimai jaudinosi. Priimti svečius — ne kasdienis jo užsiėmimas. Juolab — iš Vakarų. Tylos buvo daugiau nei garso. Dar ir dėl to, kad jis kalbėjo tik kiniškai.
Gestų kalba pasiūlė arbatos. “Ačiū, mielai.” Patiekė. Geriame, tylime.
“Gal rūkysite?” — suprantame, kai kinas mums kyšteli atvirą cigarečių pakelį. Tai — didelis vaišingumo ir pagarbos ženklas. “Ačiū, kad ne.” Šeimininkas nervingai užsirūko. Minko pakelį rankose.
Nesiriša kalba. Gestai nepadeda. Bandau vartyti vietos laikraštį, tačiau net nesuprantu, kur eilutės prasideda.
Staiga kino veidas nušvinta. Jis griebia nuo stalo pultelį ir įjungia televizorių. Kambario prietemoje pasklinda vaizdas ir visus vienijanti mintis — dabar tai pabendrausime!
Kinas naršo kanalus. Žinios, popmuzika, realybės šou, reklama, serialai... Tie patys vaizdai keičia vienas kitą be jokių pragiedrulių.
Ir staiga stebuklas įvyksta — aptinkamos mums nežinomų futbolo komandų niekam neįdomios rungtynės. Po spengusios ir slėgusios tylos dabar plepame kaip piršliai nuobodžiose vestuvėse. Greitakalbe beveik.
“Olandija”, — išdidžiai sako kinas ir rodo į save. “Gerai žaidžia, nėra ką sakyti, — pritariame ir atskleidžiame savo simpatijas: — Anglija. Po Lietuvos, žinoma.”
Kinas kraipo galvą ir reiškia abejones dėl mūsų skonio. Mes sakome, kad svarbiausia — idėja ir lojalumas. Pavyzdžiui, už anglus reikia sirgti vien dėl to, kad kas nors iš draugų palaiko vokiečius. Tie draugai teigia tą patį, tik šalis sukeičia.
“Ne-na-tai-jo, — nenoriai sutinka kinas ir priduria: — “Ajax Amsterdam!” “FC Liverpool!” — atsakome.
“Bayern Munich”! — teškia kinas.
“Įžūlu”, — pagalvoju. Po truputį pereiname prie asmenybių. Atmosfera kaista.
Ne juokais susiginčijame. Geriame jau po antrą puodelį arbatos. Kelios valandos prabėga nepastebimai.
Susitaikome pakreipę kalbą krepšinio link. “Jonasy Kazlauskasy”, — pritariamai linkčioja galva kinas. Buvusį Lietuvos ir Kinijos krepšinio rinktinių trenerį čia pažįsta visi.
Nurimstame. Atsisveikindami šypsomės linkčiodami galvomis, mintyse dėkojame televizijai ir futbolui.
Su Marčiumi konstatuojame, kad yra temų, suprantamų visame pasaulyje. Net nemokant kalbos. Dar vienas televizijos sukurtas stebuklas.
Europos ar pasaulio futbolo čempionatai — svarbi tema ir Lietuvoje. Aš tai prisimenu nuo nespalvoto TV vaizdo, kai transliacijose iš saulėtosios Argentinos pusę aikštės dengdavo tribūnos šešėlis.
Kiek vėliau mokykloje net buvau gavęs pravardę. Gal kiek ir buvau panašus į Karlą Heinzą Rummenigge.
Pravardes visi gaudavome — turėjome savo gretose Zico, Socratesą, Maradoną ir dar daugybę, kuriuos rodydavo per televiziją. Kiek pastebiu, ir dabar vaikai greitai užsikrečia futbolo liga per čempionatus. Tai geriausia televizijos įtaka.
Madinga sakyti, kad nežiūri televizoriaus. Nuoširdžiai prisipažįstu — žiūriu. Žiūriu kuo daugiau sporto.
Ir dar naudoju kaip darbo įrankį: kai rengiu klausimus proto mūšiams, fone kalba koks nors ponas iš “Discovery” arba “History” — geras papildomas šaltinis. Arba įkvėpėjas kokiai išsprūdusiai minčiai.
Dabartines futbolo transliacijas žiūrėti per televiziją nepalyginamai įdomiau. Ne tik dėl išaugusio žaidimo greičio, atletiškumo ar vaizdo kokybės.
Žiūrovas gauna viską: dramą, neįtikėtinų vaizdo kartojimų, statistiką, galimybę išvysti rungtynių užkulisius. Aikštėje nelieka baltų dėmių.
Kartais keista, kad futbolininkai elgiasi per rungtynes taip, tarsi nežinotų, kad kiekvieną jų piršto krustelėjimą stebi TV kameros. Teatrališki protestai dėl tam tikro teisėjo sprendimo tada žiūrovams atrodo ypač tragikomiški, nes visas pasaulis matė ir dar daug kartų matys per kartojimus, kaip buvo iš tikrųjų.
Tai turi žiūrėjimo pro rakto skylutę bruožų. Bet futbolo žanras (kitaip nei kiti) leidžia žinoti tiesą. Arba bent pačiam spręsti, kaip buvo iš tikrųjų.