Pusė pasaulio galėjo matyti, kaip Sacha Baronas Cohenas, “Oskarų” teikimo ceremonijoje žavių ir rūsčių merginų apsuptas, barstė Kim Jong-ilo pelenus ant vargšo išsidabinusio masinės kultūros atstovo. (TV laidų vedėjas Ryanas Seacrestas teisėtai galės sakyti: “Koks velnias mane apsėdo?”) Tai buvo tik pirmasis L.Charleso humoristinės juostos “Diktatorius” kvėptelėjimas. Šiuo metu filmas rodomas ir Lietuvos kino teatruose.
Į Londone vykusią pasaulinę premjerą Didysis Diktatorius (arba Vadijos generolas Aladinas, arba S.B.Cohenas) atvyko vilkiko tempiamu ryškiai oranžiniu “Lamborghini”, be to, lydimas ginkluotų mergelių.
Prisimenant, kokius skandalus kėlė S.B.Coheno personažas Boratas, ir dabar galima tikėtis nemažo sujudimo. Juk šįkart komikas užkliudė turtingas ir galingas musulmonų šalis, garsėjančias įvairiais vietos diktatoriais.
“Diktatorius” nuo “Borato” ar “Bruno” skiriasi tuo, kad juosta kurta profesionaliai, joje vaidina tikri aktoriai.
Apie diktatoriaus nuotykius Niujorke iš anksto ką nors sužinoti neįmanoma, mat S.B.Cohenas niekada neduoda interviu.
Vienintelė išeitis — kalbėtis su jo personažu, Vadijos tautos tėvu. Tai ir padarė “The New York Times” žurnalistas.
— Kokie dabar diplomatiniai santykiai tarp Vadijos ir JAV? Ar jiems turėjo įtakos jūsų vizitas?
— Klausiate rimtai? Juk esate žurnalistas, turėtumėte žinoti. Klausinėjate kaip devynmetis vaikas.
Akivaizdu, kad santykiai tarp dviejų tautų yra negeri. Nesuprantu, kaip Obama gali su manimi taip elgtis, juk mano tėvas padėjo jį slapta pervežti į JAV prieš daug metų, kai jis dar buvo vaikas, Kenijos “Al Qaeda” kareivis.
Aš tenoriu branduolinės versijos tų ginklų, kurių Amerika man davė 10-ame dešimtmetyje. Užtikrinau, kad elgsiuosi su jais atsakingai ir naudosiu tik tada, kai vėjas pūs nuo Jungtinių Valstijų pusės.
Be to, pasistengsiu nesigviešti naujų žvejybos teritorijų, kurios atsirado iš žemėlapio dingus Izraeliui. Kažkodėl jiems to negana.
Man pranešė, kad pastarasis mano vizitas JAV padėtį tik apsunkino. Vis dėlto aš jokios atsakomybės neprisiimu.
Naudojuosi diplomatine neliečiamybe. Mano nuomone, tai reiškia, kad Niujorko Centrinio parko zoologijos sode galiu nušauti tiek tigrų, kiek tik širdis geidžia.
Taip pat dar kartą pabrėžiu, kad visiškai nenuliūdau dėl to, kad Whitney Houston nepakvietė manęs į savo vakarėlį, organizuotą “Grammy” apdovanojimų ceremonijos išvakarėse.
— O kokie santykiai su Kazachstanu?
— Vadijos ir Kazachstano santykiai — visiškai kitokie, tai tarptautinės draugystės ir bendradarbiavimo pavyzdys.
Smagiausia, kad jiems visai nerūpi jokios sankcijos, jie Vadijai parduoda viską iš eilės: mineralus, ginklus, obuolius, vergus.
Jie turi daug man reikalingo sodrinto urano. Deja, visos jo atsargos slypi jų geriamajame vandenyje ir maiste, mat praėjusio šimtmečio 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose rusai mokydamiesi šaudyti raketomis vietos gyventojus naudojo kaip taikinius.
Niekaip negaliu įkalti jiems į bukas makaules, kad toks dalykas kaip ginklams tinkamas kalis tiesiog neegzistuoja. Todėl liaukitės kišti man kalį kaip urano pakaitalą!
— Girdėti nuomonių, kad tironų amžius baigiasi. Praėjusiais metais stebėjome Arabų pavasarį, jau žuvo Saddamas Husseinas, Muammaras Gaddafi, mirė Kim Jong-ilas. Ar sutinkate?
— Yra nuomonių, kad spausdintos žiniasklaidos amžius — taip pat praeitis, bet aš jums tuo akių nebadau. Ką, “The New York Times”?
Ir kokios nesąmonės dėl internetinės versijos apmokestinimo? Nemokamai galima skaityti tik dešimt straipsnių per mėnesį! Ir jūs mane dar vadinate tironu?!
Bet kuriuo atveju į jūsų klausimą atsakau — ne, aš nemanau, kad tironų amžius jau praėjo. Tai — tik tyla prieš audrą. Arabų pavasaris tėra kvailas kaprizas, kaip ir vadinamosios žmogaus teisės.
Visiškai nenuogąstauju, kad tai ištiks Vadiją, nes mano liaudis mane karštai myli. Tačiau dėl šventos ramybės iš kalendoriaus išbraukiau pavasario mėnesius, todėl dabar vasara trunka 128 dienas.
Liūdna, kad pastaruoju metu netekau kelių artimų draugų, tačiau man labai knieti, kad jie pagaliau sugautų tikrąjį M.Gaddafi. Nuo tada, kai Libijoje nušovė jo antrininką, tas nelaimėlis trainiojasi po mano rūmus ir nebeišeina.
Per gimtadienį kovo mėnesį padovanojau jam lagaminų. Bet jis panaudojo tik patį mažiausią lagaminėlį su ratukais, sulakstė į Europos Disneilendą ir tuoj pat — atgal.
Baisiai įkyrus žmogus, nuolat painioja DVD plokštelių dėklus. Noriu pasižiūrėti “Betmenas sugrįžta”, o ten — “Džumandži”! Aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl Libijos žmonės jo taip nekenčia, bet kai pagyvenau su juo po vienu stogu.
— Komikai ir satyrikai mielai šaiposi iš tokių asmenybių kaip jūs, M.Gaddafi, Kim Jong-ilas. Kodėl tironija ir žmogaus teisių nepaisymas tokie juokingi?
— Sutinku su jumis — gėdinga, kad sionistinė žiniasklaida šaipėsi iš mano draugų Saddamo, Kim Jong-ilo ir Muammaro. Būtent tai ir privedė juos prie savižudybės, nors visi jie mėgavosi absoliučia liaudies meile.
— Mes visi matėme jūsų pasirodymą ant raudonojo “Oskarų” kilimo. Ar likote per ceremoniją?
— Ne. Buvau labai užsiėmęs — reikėjo perkalbėti Kim Jong-uną, kuris jau žadėjo imtis veiksmų prieš Ryaną Seacrestą dėl tėvo pelenų vagystės. Šiaurės Korėjos nuomone, jo smokingas dabar yra jų tautos nuosavybė, bet R.Seacrestas nesutinka atiduoti.
Ta raketa, kuri neseniai dribtelėjo vos pakilusi, iš tikrųjų buvo skirta studijai “American Idol”.
— Ar “Diktatorius” yra valstybinės propagandos forma?
— Tikrai ne. Norėjau sukurti filmą, kuris Vadijos piliečiams būtų privalomas ir įpirštų jiems apie mane tam tikrą nuomonę.
Visiškai nesmerktina, jei vandeniui valyti skirtos valstybės lėšos bus panaudotos tam, kad pagrobti “Victoria’s Secret” modeliai išvystų mane rožinėmis spalvomis.
Be to, pamaniau, kad kada nors, kai baigsiu politiko karjerą, galėčiau imtis vaidybos — kaip tai padarė Arnoldas Schwarzeneggeris, kai buvo nužudytas ir grįžo kaip mašina.