O man jis patinka! Pavyzdžiui, mėgstu eiti pasivaikščioti su Ryčiu Zemkausku, nes vertinu individualų, nuoširdų, intelektualų pokalbį be susireikšminimo. Jis moka paklausti ir moka išgirsti.
Nespjaunu į vasarą kartojamas laidas. Laiko distancija kartais labai įdomiai pakoreguoja temas. Ne veltui sakoma, kad laikas — geriausias gydytojas.
Kai per LTV2 kanalą žiūriu jau archyvines kultūros laidas, pasiilgstu režisierių Juozo Javaičio, Dalios Kutavičienės ir operatoriaus Donato Buklio rankos.
Kai filmavau Argentinoje gyvenančius lietuvius, garbės konsulas Rubenas Repšys Rosarijaus mieste mane palydėjo į populiariausią komercinę televiziją “3-ias kanalas”.
Jo vadovai išvardijo keturis prioritetus: žinios, sportas, įvairaus pobūdžio šou ir muilo operos.
O kultūros laidos, koncertai? “O, tai labai brangus malonumas. Mes ieškome turtingų mecenatų, kurie kai kada žmonėms padovanoja kokią nors kultūriškai vertingą transliaciją.”
Šio kanalo informacinių laidų populiarumas matomas plika akimi. Ekrano kamputyje šviečia skaičius — kiek žmonių šiuo metu žiūri laidą.
Kai buvo pranešta, kad mirė Whitney Houston ir pasakojama apie jos gyvenimą, laidą žiūrėjo 200 000 žmonių.
Žurnalistai ir komentatoriai žinias pateikia emocingai — neslepia susijaudinimo ar liūdesio.
Ekranas paprastai būna padalytas į kelias dalis. Vienoje rodomas reportažas, kitoje — būsimos laidos anonsas.
Atkreipiau dėmesį, kad tame komerciniame kanale nemažai laidų veda solidaus amžiaus žmonės.
O Lietuvoje vis dar manoma, kad svarbiausia — jaunimo čirškėjimas, nerūpestingas klegėjimas. Esą lietuviai ir taip per daug rimti.
Gyvenimas keičiasi, bet ne visada tai norime pripažinti. Kodėl jauni žmonės dabar taip greitai kalba? Gal jų kalbos padargai kitaip veikia?
Vis dažniau už kadro girdime ne gražų, raiškų, intonacijų turtingą balsą, o švepluojantį, švilpiantį, plokščią, kažkur gomurio gale ar nosyje suspaustą nemalonų šnekėjimą.
Esame kitokie. Tai galėjome pasitikrinti stebėdami Didžiosios Britanijos karalienės jubiliejaus transliaciją. Gebėjimas net tokio pobūdžio renginyje iš savęs pasišaipyti, laidyti smagius juokelius ir per koncertą rasti šiuolaikišką gaidą — mums kol kas neįkandami.
Tokio pobūdžio koncertui rengti Lietuvoje būtų mažų mažiausiai sudarytos kelios komisijos, kurios netrukus susipjautų, nes vieni norėtų viską pradėti nuo sutartinių, kiti — nuo Mindaugo, treti šauktų, kad oratorija užsakyta ne tam kompozitoriui. Paskui visi imtų skaičiuoti, kiek tai kainuos, o pabaigoje visi vėl susipyktų, nes juk Lietuvoje — vien vagys.
Televizija — didžioji apgaulė ir iliuzija. Čia gali tapti ir karaliene, ir bjauria boba nukarusiu pagurkliu. Tinkamas apšvietimas, profesionalus grimas ir drabužis gali sukurti stebuklą.
Netinkamu rakursu filmuodamas gali net pažeminti žmogų, paversti jį pasibaisėtinu ar komišku.
Net jaunų panelių gražūs iškilumai gali būti neestetiški, jei operatorius parodys ne vietoje nusmukusią petnešėlę ar kerėpliškai sunertas kojas.
Visada maniau ir tebemanau, kad prie žmogaus turi eiti su geromis mintimis ir baltomis pirštinėmis.
Nežinau, kodėl rusai savo televizijai nebijo atvirauti. Jų žinomi meno, kultūros, net politikos žmonės rodomi dramatiškose situacijose, skaudžios tiesos akivaizdoje ir dėl to alsuoja neabejotinu tikrumu. Ta šiurkšti tiesa yra įdomesnė nei prakilni apgaulė.