Jų buvo apstu: prancūzų nemeilė amerikiečiams, jų principinis nenoras kalbėti angliškai ir panašūs turistų begalę kartų patirti nepatogumai. Meilės kerus sklaidė ir kaip pilypai iš kanapių išnyrantys nesuskaičiuojami buvę Marionos meilužiai, dėl kurių ji, dideliam vaikino pasipiktinimui, nesuko galvos. J. Delpy režisuota juosta buvo iš tų, kurios mielos akiai, tačiau po kelerių metų užmirštamos lygiai taip pat mielai.
Niujorkas. Vis dėlto žiūrovams juosta patiko, tad J. Delpy nusprendė savo herojės nuotykius pratęsti.
Po ketverių metų Mariona bando prasimušti Niujorke. Ji augina Džeko sūnų Lulu. Pats pretenzingasis Džekas dingęs kaip niekada nebuvęs, o Mariona guolį dalijasi su malonaus būdo juodaodžiu, vardu Mingusas (Chrisas Rockas), kuris turi dukrelę Vilou.
Poros meilė įsiliepsnojo nelengvai — Marionai teko ranką ant širdies padėjus prisipažinti Mingusui, kiek laiko gyvena be sekso ir kokias jo rūšis jai būtų itin malonu prisiminti. Po tokios išpažinties — štai ir nauja pora.
Atsvara. J.Delpy sprendimas pakeisti A. Goldbergą Chrisu Rocku yra labai sveikintinas, mat du gana nemalonaus būdo personažai viename ekrane išsitenka sunkiai.
Amerikoje populiarus komikas Ch. Rockas padės privilioti į kino teatrus gausesnį žiūrovų būrį, o jo talentas turi padėti atsverti vis dar aikštingą Marionos būdą, kurį sustiprina pagal scenarijų numatyti nemalonumai: paroda, kuriai Mariona susikaupusi rengiasi, ir giminių iš Prancūzijos vizitas, kuriam pasiruošti tikrame gyvenime neužtektų ir saujos raminamųjų.
Giminės. Knygomis apkrautą ankštą niujorkietišką poros būstą paryžiečiai užpuola kaip skėriai. Marionos tėvas, kurį vaidina tikras aktorės ir režisierės tėvas Albert'as Delpy, atvyksta su kontrabandinių sūrių ir dešrų kroviniu, gardžius kvapus pastiprindamas “natūralaus” žmogaus kūno aromatais.
Marionos sesuo Rouzė (Alexia Landeau) linkusi atgaivinti vaikiškas nuoskaudas ir peštynes iki plaukų pešiojimo. Sesers pomėgį vaikščioti be kelnaičių vainikuoja menkas nepatogumas, kad jos vaikinas Manu (Alexas Nahonas) yra ir buvęs Marionos mylimasis, beje, nelinkęs atsisakytų mėgstamų kvaišalų dozės. Tarsi to būtų negana, gedintis našlys tėvas dar reiškia pretenzijas dėl naktiniam “darbščiųjų rankų būreliui” nepatogios sofos.
Žodis. Iš begalės tokių turistinių bei anekdotinių stereotipų apie pasileidusius prancūzus ir dorove trykštančius amerikiečius sudėliotas filmas dar gausiai prikaišiotas kalbinių nesusipratimų ir paprasto prancūziško noro pliurpti bet ką, bet kur ir bet kiek.
Vargšas Marionos draugas nuo tokio biblinio pliurpalų tvano gelbėjasi užsidaręs tamsiame kambarėlyje, kur guodžiasi kartoniniam Barackui Obamai — dvi juodos pamėklės supranta viena kitą, o kartoninio prezidento pranašumas tas, kad jis tyli ir su viskuo sutinka.
Nervai. Nuo tos akimirkos, kai akiniuota J.Delpy neurotiškai pradeda skųstis lytiniu gyvenimu pirmam sutiktajam, aišku, kad režisierė bandė sukurti šį tą, kas primintų Woody Alleno stilių. (Vienas kaimyno daktaro, manančio, kad Mariona miršta nuo smegenų auglio, vizitas itin būdingas šiam kino kūrėjui.).
Jos valia paryžiečiai yra ne menkesni neurotikai už grynakraujus niujorkiečius, o vienintelis pranašumas, kurį joje randa Mingusas, yra toks — “sakykite, ką norite, bet ji bent jau nėra šalta”.
Palikusi vargšą Mingusą savo seksualiai sužvėrėjusios giminės malonei, Mariona nuo W.Alleno mielo, nekenksmingo žmogelio vis dėlto skiriasi ne tik lytimi, bet ir keistu įniršiu, kurio Paryžiuje dar nebūta.
Smirstelėjęs, bet linksmas pensininkas už aršią menininkę, pasirengusią parduoti sielą, gal net įdomesnis.
Skaitiklis. 96 minučių pašaipus buitinių scenų rezginys su laukiniais prancūzais ir laiminga pabaiga.
