Nemėgstantys panašių komedijų suaugusieji gali būti maloniai nustebinti — nebrendylų pokštai gali būti sąmojingi.
Apgavystė. Filmas prasideda pasakiška žiemos diena, kai ore tvyranti Kalėdų dvasia, regis, taip ir tyko patogios tūpimo aikštelės. Tačiau vaikų būrys greitai išsklaido bet kokias padorumo iliuzijas.
Apsnigtame ir girliandomis išpuoštame mieste turėtų šuoliuoti šiauriniai elniai su dovanų maišais. Tačiau vaizdelis — visai kitoks: būrys pradinukų talžo mokyklos žyduką. Muštynes pavydžiai stebi mažas berniukas. Jis taip trokšta turėti draugų ir su kuo nors bendrauti, kad svajoja net apie lupamo vaiko vietą. Tačiau berniukai vieningi — mums tokio nereikia.
Žydukas dar pagrūmoja kumščiu, neva netrukdyk manęs mušti, ir palaimingai atsiduoda kančioms. Paniuręs atstumtas vaikas gali tikėtis tik Kalėdų stebuklo.
Stebuklas. Ir jis nutinka. Vaikas dovanų gauna pliušinį meškiną ir jį be didesnės išmonės pavadina Tedžiu. Kokia turi būti neviltis, kad pradinuką džiugintų ir geriausiu draugu taptų pusbekonio dydžio minkštas žaislas? Ir koks turi būti džiaugsmas, kai audringą naktį trankantis žaibams išsakytas troškimas virsta tikrove?! Kiekvieną apimtų klaikus siaubas, jei geriant rytinę kavą į virtuvę įžengtų nuomonę turintis ir liežuvio už dantų nelaikantis kompiuteriu kurtas gyvas meškinas.
Tėvų reakcija — nuostabi: reikia gelbėti vaiką nuo pliušinio siaubūno. Užtat meškio siaubūno reakcija — kuo natūraliausia: jei atgijau, reikia naudotis proga. Tedis patraukia į televiziją.
Buitis. Ekrane greitai pralekia mažiausiai 20 metų. Berniukas Džonas (Markas Wahlbergas) užauga. Apšiurusio kailio meškinas Tedis pasidžiaugė savo 15 minučių šlovės ir susitaikė su eilinio gyvo meškino gyvenimu. Su Džonu jie tebesimėgauja už-trukusia paauglyste, kartu pokštauja, žiū-ri jaunystės serialus, svaiginasi.
Džonas jau ketverius metus susitikinėja su Lore (Mila Kunis it panda dažytomis akimis, kuriose sunku įžiūrėti bet kokią išraišką). Lorė norėtų atjunkyti Džoną nuo Tedžio, tačiau ar galima atsisakyti tokių malonumų su geriausiu draugu kaip “žolės” dūmas ir blevyzgos? O jei geriausias draugas pagiringą dar nuveža į darbą? Aprūpina alumi? Merginomis?
Žavesys. Didelis šios komedijos pranašumas — beveik neišsikvepiantis humoras. Politiškai nekorektiškų juokelių yra begalės. Žmogaus lūpose jie gali skambėti rizikingai, tačiau kai uždraustus pokštus skaldo žavingas meškis, negali pykti.
Jam leidžiama trainiotis su prostitutėmis, keiktis, šlitinėti apspangusiomis sagutėmis. O ką meškinas išdarinėja su ilgakoje pardavėja (Jessica Barth) ir pastarnoku, galima susapnuoti tik košmaruose. M.Wahlbergo herojui lieka neatsilikti, o visą darbą padaro Tedis (už jį kalba Sethas McFarlane’as).
Pagundos. Siužetą į priekį stumia Lorės noras gyventi su Džonu be pliušinių žaislų. Užduotis — ne iš lengvųjų, mat Tedis meistriškai manipuliuoja Džono baimėmis ir laiku pakiša panosėn vis naujų pagundų. Pavyzdžiui, orgijos lygį pasiekiantį vakarėlį, į kurį ateina net žilas pensininkas Samas J.Jonesas, kadaise vaidinęs abiejų mėgstamiausiame kvailame filme “Flešas Gordonas”.
Pasirodo ir “nusikalstamas elementas” — tėvas su rubuiliu sūnumi (Giovanni Ribisi ir Aedinas Mincksas), maniakiškai trokštantys Tedžio savo iškrypėliškoms fantazijoms tenkinti. G.Ribisi šokis, kaip ir M.Wahlbergo pasispardymai bei pastūgavimai, verti atskiro pagyrimo.
Sensacija. Dramatiškas išsiskyrimas ir susitaikymas, žiaurios muštynės (pliušinis meškis pliekia skaudžiai), gaudynės ir tragiška atomazga milžiniškame stadione neišvengiamai suka saldžios pabaigos link. Tačiau pakeliui pakiša dar vieną smagią sensaciją — tikrai sunku atspėti, kuri garsi dainininkė prasitarė apie jaunystės nuodėmę su pliušiniu meškinu.
Skaitiklis. 106 minutės ir veikiausiai nė vieno politiškai korektiško pokšto.
