Šiandien Jonas, pusamžis vyras, ragavęs ir kalėjimo duonos, geria. Geria praktiškai kasdien ir dėl to kaltina mamą bei vaikystėje patirtas psichologines traumas. Mama savo ruožtu pyksta ant sūnaus, kad išgėręs užgaulioja, atėjęs į svečius viską suvalgo, o paprašytas nudirbti kokį darbą, pyksta. Tada grįžta vos už kelių šimtų metrų nuo mamos namų esantį butą ir toliau geria. Butą, beje, nupirko mama.
Stasė, Jono mama, ir kreipėsi į LNK laidą „24 valandos“, prašydami sutramdyti sūnų. Jo sveikata tikriausiai geležinė – nors ir pusamžis, nors ir nuodijantis organizmą alkoholiu, raumeningas tatuiruotas vyras atrodo kaip pastovus ne baro, o sporto klubo lankytojas. Tad kai jis su savo kitu, panašaus sudėjimo broliu, dar ginkluotu kastuvėliu, užsipuolė „24 valandų“ žurnalistę, atrodė, kad ir policija neišgelbės...
Tačiau paaiškėjo, kad Jonui paprasčiausiai reikėjo išsikalbėti, išsilieti, išsistaugti. Išpasakojęs, tiksliau, išrėkęs visas nuoskaudas, vyras staiga pasikeitė. Nusiramino ir pripažino, kad jam reikia pagalbos. Kiekvienas, savo gyvenime susidūręs su žmogumi, kenčiančiu nuo priklausomybės ligų, žino, koks sunkus kelias laukia blaivybės link.
Tačiau laidos kūrybinė grupė turi patikimų žinių, kad Jonas šiuo keliu, bent jau kol kas, eina tvirtai. Koks stebuklas turėjo įvykti, kad suaugęs vyras pats, niekieno neverčiamas, nuspręstų atsispirti nuo dugno? „24 valandos“ mėgsta pasakoti apie stebuklus, kuriuos sukuria paprasti, o kartais visuomenės net ir nurašyti žmonės. Pirmadienį, 17.45 per LNK.