Sausio 13-osios naktį, 2 val. 17 min., nutrūko LTV tiesioginė transliacija — ginkluoti kareiviai užgrobė RTV pastatą.
Laidoje šiuos įvykius prisimins ir žurnalistė Eglė Bučelytė (49 m.), tą naktį iki paskutinės akimirkos dirbusi televizijos eteryje.
— Tuomet suspėjote pasakyti, kad užgrobtas Lietuvos radijas, bet televizija dar rodys, kol galės. Kas vyko po to?
— Kai buvo užimta studija, mes su operatoriumi ir keliais kitais darbuotojais dar kažkiek laiko buvome pastate, kol mūsų neišvarė su automatais. Kol buvome viduje, jautėmės saugesni, atrodė, kad čia niekas mūsų nenušaus. Kai buvome išvaryti į lauką ir pamatėme, kas vyksta šalia, pasidarė šiurpu. Ten griaudėjo tikras karas: sproginėjo patrankos, pokšėjo šūviai, zvimbė kulkos. Štai tuomet ir pagalvojome, kažin ar liksime gyvi.
— 1991-uosius apibūdina žodžiai „laisvė“, „tankai“, „barikados“, „banditizmas“, „juodoji rinka“, „vagnorėliai“ ir kitos sąvokos. Kokį ryškiausią įspaudą jums padarė šie metai?
— Visiems, išgyvenusiems tą laikotarpį, įspaudas turbūt tas pats — įvykiai susiję su mūsų išsilaisvinimu. Sausio 13-osios nakties įvykiai ilgainiui išblėso, bet kaskart artėjant tai datai kas nors prisiminimus sudrumsčia ir jie sukyla.
Kartu tai buvo gražūs jaunystės metai su aistringu atsidavimu darbui, kai nerūpėjo materialūs dalykai, o svarbios buvo kitos vertybės. Buvome jauni, laisvi. Jeigu būtume buvę vyresni, galbūt rizikos būtume bijoję labiau. Bet visuose įvykiuose dalyvavo ir mano šeima. Tėvas — parlamente, brolis prie parlamento, aš — televizijoje. Kaip pranešti mamai, kad mes gyvi? Mobiliųjų telefonų tais laikais nebuvo.
— 1991-ieji — bene patys sunkiausi ir tragiškiausi atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos metai. Bet gyvenimas vis tiek virė. Ar dabar, atsigręžus atgal, yra dalykų, kurie jums kelia šypseną?
— Dabar labai linksma prisiminti, kaip mano būsimasis vyras į pasimatymus nešdavo ne gėlių, o cigarečių pakelius. Tuo metu tai buvo deficitas ir aš tai labai vertinau.
