Suvaidintos realybės žanro laidos gimė JAV. Europoje jas pirmiausia ėmė rengti vokiečiai.
Maždaug pusvalandžio trukmės laidose atkuriamos neva gyvenimiškos situacijos.
Temų ir personažų ratas — įvairus. Pagyvenusi moteriškė, mėginanti pinigais suvilioti svetimą vyrą. Maištinga paauglė, ujanti tarnaitę. Dvynė, įsliuogusi į sesers vyro lovą. Žentas, nesutariantis su anyta.
Šių ir panašių veikėjų istorijas pasakoja balsas už kadro, o situacijas vaidina aktoriai mėgėjai. Natūrali aplinka sukuria įspūdį, kad žiūrima dokumentika.
Paprastai šios laidos filmuojamos tarsi reportažai, tačiau įterpiama ir realybės šou būdingų elementų. Pavyzdžiui, kurio nors herojaus išpažintis prieš televizijos kamerą.
Lygina su pigiais skrydžiais
Prancūzijoje pirmoji šio žanro ėmėsi ne kurios nors komercinės, o visuomeninės televizijos “France 2” prodiuseriai.
2011 m. šio kanalo eteryje pasirodė pirmoji suvaidintos realybės laida “Diena, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis”.
Šiais metais “France 2” pavyzdžiu pasekė ir kiti kanalai — visuomeninė televizija “France 3” ėmė kurti laidą “Taip arti jūsų”, keletas komercinių televizijų taip pat pasinėrė į suvaidintos realybės vandenis.
O didžiausiam Prancūzijos komerciniam kanalui TF1 pradėjus rodyti to paties žanro laidą “Teisybės labui” žiūrovų skaičius patrigubėjo ir kanalas susigrąžino rytinio transliuotojo lyderio pozicijas.
Tad šiuo metu realybę Prancūzijoje vaidina net šeši kanalai. Parengti šias laidas santykinai pigu.
Todėl televizijos analitikai rado palyginimą — kaip į aviacijos verslą atėjo pigios oro linijų bendrovės, taip į televiziją — pigios suvaidintos realybės laidos. Kaip ir pigiems skrydžiams, šioms laidoms netrūksta populiarumo.
Politikė nepatenkinta
Pastaruoju metu Prancūzijoje šios laidos ėmė kelti vis aštresnes diskusijas, o į jas įsitraukė ir Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministrė Aurelie Filippetti. Ji pareiškė, kad suvaidintos realybės laidoms ne vieta visuomeninio transliuotojo eteryje.
“Manau, kad tokių laidų kokybė neatitinka visuomeninio transliuotojo nuostatų, tad jos iš viso neturėtų būti rodomos”, — pareiškė ministrė.
Politikės poziciją palaikantys specialistai teigia, kad už visuomeninę televiziją abonementinį mokestį mokantys žiūrovai nusipelno geresnės kokybės laidų ar filmų. Tuo labiau kad šis mokestis yra ne toks mažas — 125 eurai (apie 432 Lt) per metus. Tiesa, šalies užjūrio teritorijos gyventojai moka 80 eurų (maždaug 276 litus) per metus.
Tačiau visuomeninės televizijos atstovai atšauna, kad šios laidos bent jau kuria darbo vietas. Priešingai nei užsienyje vienas po kito kurpiami serialai.
Ministrės pozicijai pritaria ir kai kurie TV prodiuseriai, kurie baiminasi, kad jų kuriami brangūs vaidybiniai, dokumentiniai ir animaciniai filmai neatlaikys pigių ir mažai kūrybinių pastangų reikalaujančių laidų konkurencijos.
Rodo net ir Afrikoje
Suvaidintos realybės laidos iš tiesų kainuoja pigiai. Primityvių scenarijų autoriams nereikia mokėti didelių honorarų. Situacijas vaidina pirmus žingsnius žengiantys aktoriai arba tik vaidinti labai trokštantys paprasti žmonės.
Muilo operas primenančios dramos ir intrigos dažniausiai filmuojamos natūralioje aplinkoje, tad nereikia nei studijos, nei dekoracijų.
Viena maždaug 22 minučių laida paprastai nufilmuojama per dieną — iš aktorių nereikalaujama didelio profesionalumo, dialogų nebūtina mokytis atmintinai.
Tokią laidą sukurti kainuoja nuo 2 iki 10 kartų pigiau nei kitą televizinę produkciją. Pavyzdžiui, vienos suvaidintų istorijų laidos “Holivudo merginos” serijos kaina nesiekia 50 tūkstančių eurų (172 640 Lt). Nufilmuoti populiaraus serialo dalį Prancūzijoje kainuoja 100 tūkst. eurų (345 280 Lt).
Be to, televizijos kanalai vieną laidos seriją per savaitę kartoja maždaug tris kartus. Kanalai džiaugiasi, kad imituojamos situacijos nepraranda aktualumo, žiūrovams nesvarbu, ar žiūri premjerą, ar kartojimą.
Prisiminta ir tiesa, kad svetimo skausmo nebūna. Tad istorijas, pasakojančias, kaip vyras mulkina žmoną ar darbdavys engia darbuotoją, mielai gali žiūrėti ir kitų šalių gyventojai. Kai kuriems Prancūzijos kanalams savo laidas jau pavyko parduoti Vokietijai, Italijai ir kelioms Afrikos žemyno šalims.
Žiūri namų šeimininkės
Kai kurios komercinės televizijos, manydamos, kad atrado naują aukso gyslą, jau paskelbė, jog kitų metų sezone ketina pradėti rodyti suvaidintos realybės laidas.
“Kuriame muilo operos tipo laidas ir tai puikiai suprantame. Iki meno joms iš tiesų labai toli, tačiau mes ir nesitikime už šiuos kūrinius gauti “Cezario”, — nukirto vienos tokių laidų prodiuseris Thibaut Valesas.
Apie apdovanojimus negalvojama, tačiau tikimasi didelės auditorijos ir stambių reklamos užsakovų pasiūlymų.
Tyrimai rodo, kad tokias laidas mielai žiūri nuo 700 tūkst. iki 800 tūkst. Prancūzijos gyventojų. Didžiausios suvaidintos realybės gerbėjos — namų šeimininkės.
Televizijų vadovai kalba ne apie pelną, o apie naudą, kurią gauna šių laidų kūrėjai. “Jauni kūrėjai kurdami scenarijus ir filmuodami tokias laidas įgyja daugiau patirties”, — įsitikinęs TF1 generalinis direktorius Nonce’as Paolini.
Šios laidos — galvos skausmas audiovizualinės priežiūros institucijoms.
Joms tenka nelengva užduotis — nustatyti šių laidų žanrą. Mat Prancūzijoje kai kurie televizijos kanalai savo programų tinklelius turi sudaryti atsižvelgdami į jiems nustatytas turinio kvotas.
Pagal jas kai kurios televizijos negali prisipirkti daug užsienietiškų serialų ar laidų, o pirmenybę turi teikti ar net pačios kurti prancūzišką produkciją.
Tad baiminamasi, kad jei suvaidintos realybės laidos bus priskirtos vaidybiniam žanrui, gali nukentėti programų kokybė. Taupydami prodiuseriai nekurs brangesnių serialų ar laidų, o imsis muilo operų scenarijų. Kam sukti galvą ir kurti ką nors protingo ir brangaus, jei galima kurti tai, kas pigu ir žiūrima?