Žinomi televizijos veidai gruodžio 15-ąją per TV3 vaidins stilizuotame spektaklyje, sukurtame pagal populiarų nuotykių filmą „Vienas namuose“.
Atostogauti vykstanti šeima, per skubėjimą namie pamirštas sūnus, du vagišiai, ketinantys apšvarinti milžiniško dydžio namą, ir sumanus mažylis, bandantis apginti savo šeimos turtą. Scenarijus pažįstamas iki skausmo.
Išradingąjį Keviną vaidins TV3 sporto žinių vedėjas Mindaugas Rainys. Į jo tvirtovę brausis vagimis Hariu ir Marviu virtę Jurijus Smoriginas bei Džiugas Siaurusaitis.
— Ar dažnai tenka vaidinti neigiamus herojus? — „TV antena“ paklausė Dž.Siaurusaičio (41 m.).
— Nedažnai. Yra tekę vaidinti vaikiškame spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“, kur su A.Dainavičiumi, pamenu, buvome blogiukai.
— Į ką lengviau persikūnyti — į teigiamą ar neigiamą herojų?
— Žinoma, į neigiamą. Tai daug paprasčiau ir kainuoja gerokai mažiau psichologinių pastangų. Blogi personažai visuomet yra išraiškingesni, spalvingesni, turi daugiau žmogiškų bruožų.
Auksiniu berniuku būti sunkiau. Teigiami personažai dažniau būna beveidžiai. Nors visi jiems labiau simpatizuoja, dažniau įsimena bloguosius.
Ir kine yra nedaug įsimintinų teigiamų herojų. Beje, vienas jų — Kevinas iš „Vienas namuose“, kurį talentingai įkūnijo Macauley Culkinas.
— Kiek kartų jums pačiam teko matyti šį filmą?
— Kelis kartus — tai tikrai. Pamenu šį filmą dar nuo jaunystės. Juk šiai komedijai jau 22 metai.
— Išgirdę, kad šis filmas vėl bus rodomas prieš Kalėdas, dažnas susiraukia. Ar jums smagi ši juosta?
— Visi raukosi, bet kažkodėl žiūri. Pagaliau supratau, kodėl taip yra ir dėl ko tokie geri šio filmo reitingai.
Per tuos 22 metus užaugo ne viena karta. Ir šį filmą kasmet žiūri vis nauji žmonės. Jei pernai kuriam nors pypliui tebuvo dveji ir jis filmo dar negalėjo žiūrėti, tai šiemet jam jau treji ir jis žymiai daugiau supranta. (Juokiasi.) O mažylio tėvai priversti žiūrėti kartu.
— Pačiam teko garsinti nemažai animacinių filmų. Kuris animacinis herojus jums labiausiai patinka?
— Galbūt Houmeris Simpsonas. Patinka ir animacinio serialo „Pietų parkas“ herojai, ir mano garsinti žiurkiukai iš „Ledynmečio“. Bet aš juk suaugęs žmogus, o jūs manęs klausiate apie mėgstamus animacinius herojus... Nors, prisipažinsiu, tie, kuriuos garsinu, dažniausiai ir patinka. (Juokiasi.)
— Ar manote, kad „Išsipildymo akcijai“ būtina rengti didingus renginius ir kurti spektaklius, ar galima aukoti tyliai?
— Manau, tokių renginių reikia. Jie tarsi pažadina žmones, atitraukia nuo rutinos, nuo darbų ir primena, kad gali paaukoti likimo nuskriaustiesiems. Tačiau tie, kurie aukoja ištisus metus, daro tai ir be priminimo.
— Per labdaros renginius dažnai būna ašarą spaudžiančių akimirkų. Dėl ko apsiašarojate jūs pats?
— Sunku pasakyti. (Atsidūsta.) Būna ir filmų, kurie suvirpina sielą. Bet kadangi dirbu televizijoje, nesu statistinis žiūrovas. Be to, esu profesionalus aktorius, tad į daugumą siužetų žiūriu kitaip. Labiausiai jaudina tikros istorijos, tikri išgyvenimai ir tikros emocijos.
