„Tiesos iliuzionistas”, – taip save vadina daugelio tarptautinių kino festivalių laimėtojas A. Louhimiesas. Dauguma jo filmų – Suomijos miesto gyventojų dramos. Jis rodo niūrų Suomijos vaizdą, jos žmonių problemas ir sunkumus.
Vien filmų, kurie bus parodyti Lietuvoje, pavadinimai iškalbingi: „Apnuogintas žmogus”, „Sušalusi žemė”, „Įsakymas”, „Sušalęs miestas”, „Nuogas prieglobstis”.
Renginio atidarymas bus sausio 10-ąją sostinės kino teatre „Pasaka” dalyvaujant A. Louhimiesui. Sausio 11-ąją režisierius dalyvaus filmo pristatyme kino teatre „Skalvija”.
Imasi skaudžių temų
Apsnigti Helsinkio miegamieji rajonai. Čia vyras apgaudinėja žmoną, 16-metė pasiryžusi padaryti viską, kad išgarsėtų, vieniša motina kovoja su vėžiu, imigrantų berniukas kenčia patyčias mokykloje, narkomanų pora mėgina išsikapstyti iš skolų, motinos apleistas septynmetis visą meilę skiria šuniui, tėvas verčia sūnų treniruotis, kad tik šis netaptų toks, koks jis.
Kiekvienas jų desperatiškai siekia žmogiškojo ryšio, meilės, pripažinimo, kiekvienas ieško užsimiršimo. Kiekvienas nori artumo ir jausti, kad gyvena.
Tokios A.Louhimieso naujausio filmo „Nuogas prieglobstis” temos. Apie jas sukasi ne tik šio, bet ir kitų A.Louhimieso filmų siužetai: tragiška vienatvė dideliame mieste, pasirinkimas tarp politinių įsitikinimų ir širdies balso, bažnyčios gyvenimo užkulisiai, jaunų žmonių problemos – narkotikai, seksas, nusikaltimai.
Kodėl jis renkasi tokias pesimistiškas istorijas? Atsakydamas į šį klausimą režisierius paaiškino: „Tos istorijos pačios mane pasirenka. Galbūt norėčiau filmuoti komedijas, bet aš kitaip matau pasaulį.”
Neatsako už šalies įvaizdį
Kai „Nuogas prieglobstis” išėjo į ekranus, Suomijos ambasadorius Norvegijoje pasakė: „Jis pasakoja tokius dalykus apie Suomiją, kokių aš nenoriu rodyti pasauliui.”
A.Louhimiesas atmetė priekaištą, kad vaizduoja tik blogąsias Suomijos puses, bet būti savo šalies ambasadoriumi jis neketina.
„Negaliu būti laikomas atsakingu už savo šalies įvaizdį užsienyje. Aš priverstas vaizduoti gyvenimą tokį, kokį matau, ypač žmonių jausmus ir santykius.
Aki Kaurismäki (kitas garsus suomių kino režisierius. – Red.) filmai yra tarsi pasakos, o mano – kuo realistiškesni. Aš juos vadinu tiesos iliuzija”, – savo poziciją paaiškino režisierius.
Kodėl vis dėlto tik iliuzija?
„Savaime suprantama, visi filmai – tai iliuzija. Kai šitaip kalbu apie A.Kaurismäki, anaiptol jo nekritikuoju. Tiesiog aš pamišęs dėl realizmo, o A.Kaurismäki kuria įsivaizduojamą, idealų savo troškimų miestą. Mes skirtingi.
Pasaulio, kokį rodo A.Kaurismäki, nebėra, o aš perkeliu į ekraną dabartį. Kai Aki rengiasi kurti filmą, jis pritaiko aplinką prie scenarijaus – perdažo sienas, perstato baldus, o aš, atvirkščiai, pritaikau scenarijų”, – skirtumus nuo garsiojo kolegos įvardijo A.Louhimiesas.
Turėjo gerą mokytoją
A.Louhimieso mokytojas – šviesaus atminimo lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis. Aku panašus į jį – pats rašo scenarijus, kukliomis priemonėmis pasakoja jaudinamas ir pamokomas istorijas.
Kaip sakė A.Louhimiesas, iš meistro mokymų jis įsidėmėjo tris dalykus, svarbiausius geram filmui sukurti: „Pirma – reikia turėti stiprią istoriją. Antra – surinkti tikrų bendraminčių filmavimo grupę.
Trečia – daug dėmesio skirti montavimui. Montuojant atsiranda reikšminga filmo dalis, dažnai visa koncepcija. Aš ištikimas tiems principams, jie nėra labai originalūs, bet veikia.”