Tačiau to psichinio, fizinio ir lytinio išnaudojimo realybė buvo daug baisesnė, nei apskritai galėtų parodyti juosta „3096“ (3096), kurios premjera įvyko pirmadienį, sako pati N. Kampusch, apie kurios likimą pasaulis sužinojo 2006-aisiais, kai jai pavyko pabėgti.
„Filme atpažinau save“, - šį mėnesį Vokietijos dienraščiui „Bild“ sakė N. Kampusch, kuriai dabar - 25-eri.
„Tačiau realybė buvo daug blogesnė. Vis dėlto filme to negalima parodyti, tai neturėjo būti siaubo filmas“, - pridūrė ji.
Pavyzdžiui, sako ji, nebuvo jokių desperacijos ir bado klyksmų, kaip parodyta dviejų valandų trukmės juostoje, kurią pastatė Sherry Hormann ir kurioje vaidina Antonia Campbell- Hughes, Thure Lindhardtas ir Amelia Pidgeon.
„Niekada ten neklykdavau. Mano kūnas nepajėgė klykti. Tai buvo tylus klyksmas“, - sakė N. Kampusch.
Tačiau smurtas ir žiaurumas, kurį mergaitė patyrė iš dano T. Lindhardto puikiai suvaidinto „mamytės sūnelio“ Wolfgango Priklopilio, yra labai tikslus.
Darbo neturintis 35 metų telekomunikacijų inžinierius W. Priklopilis 1998 metų kovo 2 dieną Vienoje įstūmė į mokyklą ėjusią N. Kampusch į mikroautobusą ir atsivežė ją į savo namus netoliese esančiame Štrashofe.
Jis uždarė ją požeminiame kambarėlyje, kurio plotas - mažiau nei šeši kvadratiniai metrai, ir pasakė, kad durys ir langai yra užminuoti, o jos šeima ją pamiršo.
Toje baisioje nelaisvėje ji praleido 3 tūkst. 96 dienas, kol 2006 metų rugpjūčio 23 dieną sugebėjo pabėgti. Vėlyvą tos pačios dienos vakarą W. Priklopilis nusižudė. N. Kampusch istorija šokiravo visą pasaulį.
Filme, kuris buvo pastatytas anglų kalba ir dubliuotas vokiškai, parodoma, kaip W. Priklopilis, nesitenkindamas N. Kampusch kalinimu ir skriaudimu, beveik nieko neduodavo jai valgyti.
Ne mažiau šiurpina ir sekso scenos, kurios prasidėjo mergaitei pradėjus bręsti ir kurių metu W. Priklopilis surišdavo savo aukai rankas.
Aktorė iš Šiaurės Airijos A. Campbell-Hughes, kuri vaidina vyresnę N. Kampusch, dėl šio vaidmens neteko tiek daug svorio, kad atrodo kone kaip skeletas.
„Vaidindamas kokį nors realų žmogų, jauti, kad turi duoti šiek tiek daugiau“, - sakė 30 metų aktorė laikraščiui „London Evening Standard“.
Bėgant metams N. Kampusch davė nemažai interviu apie savo kankynę ir parašė knygą, kuri vadinasi beveik identiškai - „3 096 dienos“ (3096 Tage) ir kuria daugiausia rėmėsi filmo kūrėjai.
Ji sako, kad iš pradžių abejojo dėl jos ekranizavimo, bet ją įtikino vokiečių prodiuseris Berndas Eichingeris, kuris taip pat prodiusavo „Rožės vardą“ (The Name of the Rose) ir kuris pradėjo rašyti scenarijų, bet 2011 metų sausį mirė.
„Po knygos daug kas pasikeitė, bet aš galvoju, kad šis filmas suteikia visiškai naują dimensiją, - sakė N. Kampusch. - Galbūt daug žmonių, kurie iki šiol manimi netikėjo arba kurie visa tai menkino, pasižiūrėję šį filmą viską matys kitaip.“
Apskritai, ji yra patenkinta filmu ir pavadino jį „labai autentišku“.
„Žinoma, filmuota versija visuomet skiriasi nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Iš dalies dėl to, kad nebegali prisiminti, ir dėl to, kad to negalima perteikti, - sakė ji ir pridūrė: - Tačiau galiausiai juo labai priartėjama prie to, ką išgyvenau.“
Juosta „3096“ Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos kino teatruose pradedama demonstruoti ketvirtadienį. Filmas turi būti pristatytas ir keliose kitose rinkose, bet datos dar nepaskelbtos.
