Dviejų guvių dukterų tėvo diena neretai būna ilga kaip šimtmečiai. Dažniausiai Mariaus pareiga suruošti ketverių metų Vilnę į darželį ir palydėti metukų Smiltę pas senelius. Todėl jis keliasi dar neišaušus, kad galėtų paminti dviračio pedalus.
Arba mina pedalus šimtus kilometrų, o jo šeima atvažiuoja automobiliu.
Vilniuje gimęs M. Jančius pats negali paaiškinti tokio savo polinkio į sportą ir gamtą, bet tvirtina nieko nedarantis prievarta.
„Man reikia gamtos, kvapų. Bėgioju, važinėju dviračiu, tačiau nesu jokio klubo ar bendrijos narys. Man apskritai nepatinka bėgioti ten, kur daug žmonių“, — tvirtino žurnalistas.
— Mariau, dviračiu kartais vienas įveikiate ne vieną šimtą kilometrų, dažnai keliatės ketvirtą ryto, kad galėtumėte pasportuoti. Gal rengiatės kokiam maratonui?
— Dviratį įsigijau prieš penkerius metus, nuo tada ir važinėju.
Kadangi Lietuvoje vasara trumpa, maniau, kad ir važinėti teks trumpai. Bet pas mus užsninga vėlai, todėl, pavyzdžiui, užpernai nekeisdamas padangų važinėjau iki gruodžio vidurio.
Man neišeina gyventi be gamtos ir judėjimo. Kai gimė pirmoji duktė, atrodė, nebus laiko sportuoti, bet išeitį radau.
Kadangi vaikiško vežimėlio ratai dideli, o Vilniaus Vingio parke takeliai išasfaltuoti, galėjau stumti vežimėlį ir bėgti, kiek kojos leidžia. Taip ir bėgiojau, kol vyresnėlė paaugo.
Kartą nutiko tokia istorija. Bėgau užsimaukšlinęs gobtuvą, sušilęs. Priešais ateina vaikų darželio grupė. Auklėtojos užtvėrė kelią ir sako: „Kur vaiką pavogei?!“ Man — juokinga: „Kad nepavogiau.“ Auklėtoja man piktai: „Narkomane, tu man neaiškink, sakyk, iš ko pavogei?!“ Sakau: „Ponia, pažiūrėkite, kokia į mane panaši mergaitė, tikrai nepavogiau.“
Dabar daugiau sportuoju dviračiu važiuodamas ilgesnes distancijas — Latvijos pajūryje, Lietuvoje. Netrukus ketinu važiuoti į Latvijos pajūrį dviračiu — apie 400 km. Manau, viską gerai sudėliojus į keturis etapus, šį atstumą galima nuvažiuoti per 20 valandų, t.y. per dvi dienas.
Prieš 20 metų senelis, kai jam buvo aštuoniasdešimt keleri metai, pievoje prisėdo prie manęs ir paklausė: „Ar matai, Mariau, kaip greitai tas gyvenimas praėjo?“ Man tada buvo 16-a. Susimąsčiau: turbūt, kad jis greitai eina, bet tiek metų sulaukus, ko jau čia skųstis. Ir ką, praėjo 20 metų, jie, atrodo, pralėkė taip greitai — kaip spragtelėjus pirštais.
Dabar jau suvokiu, kad mėgstamas darbas yra labai svarbu, bet svarbu ir jausti, ko nori. Jei noriu, tai ir darau. Mano pomėgiams nereikia didelių investicijų — tik bėgimo batelių arba dviračio. Penkerius metus važinėju tuo pačiu.
— Bet, pavyzdžiui, tam, kad galėtumėte nuvažiuoti užsibrėžtus keliasdešimt kilometrų, neretai keliatės daugeliui nesuvokiamai anksti.
— Vasarą anksti brėkšta, todėl ketvirtą kėlęs pusę penkių jau gali būti trasoje. Numinu 60—70 kilometrų ir prieš aštuonias grįžtu, kad suruoščiau dukteris. Man ne-trūksta miego, nesijaučiu pavargęs, o ir diena pailgėja.
Man patinka rytiniai pasivažinėjimai, ypač jei važiuoju kur nors su tikslu už Vilniaus. Pavyzdžiui, į uošviją Anykščiuose. Ryte važiuodamas per gyvenvietes jauti kiaušinienės ar pjuvenų kvapą.
Važinėjimo ryte pliusas tas, kad oras dar nebūna toks užterštas kaip dieną. Jei netyčia pravažiuoja automobilis, iš kvapo galiu pasakyti, varomas jis benzinu, dyzelinu ar dujomis.
Kol kas nenulipdamas nuo dviračio daugiausia įveikiau 140 km — per pusšeštos valandos iš Vilniaus pasiekiau Anykščius. Man patinka turėti kelionės tikslą — ne pasitreniruoti ir grįžti namo, o važiuoti kur nors. Pasiekęs galutinį tašką pajunti pasitenkinimą ir, atrodo, galėtum dar tiek pat įveikti.
— Dažniausiai sportuojate vienas?
— Draugija man nebūtina. Smagu ir joje, bet gera ir vienam pabendrauti su gamta.
Važinėdamas turiu galimybę pabendrauti su kaimo žmonėmis. Man tai labai patinka, nors paprastai stengiuosi važiuoti nesustodamas.
Kartais, kai fiziškai pavargstu, užeina noras padainuoti ar pašūkauti. Po keturių penkių valandų mynimo galiu ir su karve pasisveikinti, ir net su kelio ženklu. Net pats nustebau, kai kartą išvydęs užrašą „Anykščiai“ pradėjau su juo kalbėtis: „Laba diena, malonu matyti, nepasikeitęs, nu-plautas, čia gal lijo ar ką? Na, viso.“
Tuo metu tai atrodė normalu, nors kai kam atrodyčiau keistuolis. Kai fiziškai pavargsti, visai smagu išlieti emocijas.
Bėgioju dažniausiai su šunimi — pusketvirtų metų auksaspalve retrivere Herme. Nors su ja negaliu pasišnekėti, vis tiek nesijaučiu vienas. Kai Hermė išvyksta į parodas, bėgiojant jos labai trūksta.
Hermė apskritai yra auksinis šuo. Įdėjome daug pastangų ją dresuodami, bet dabar turime itin paklusnų ir draugišką bičiulį. Jei reikia, savo vietoje ji gali išgulėti 22 valandas.
Pažįstu kelias šeimas, kurios susilaukusios vaikų pamišo dėl švaros ir atsisakė šuns. Mes — priešingai — šunį įsigijome, kai gimė vyresnioji duktė.
— Ar prastas oras galėtų jus sulaikyti namuose?
— Man nebūna blogų orų. Labai smagu bėgti per nesmarkų lietų. Mėgstu bėgioti prie jūros. Patinka judėti per šaltį.
Žmonės dažnai žiemą sportuoja salėje. Man uždaroje erdvėje, ne gamtoje būtų labai sunku. Itin mėgstu lakstyti per sniegą, todėl net būna liūdna, kai jis nutirpsta.
Sportuodamas lauke pamatai visus metų laikus: kaip medžiai krauna pumpurus, o kitą dieną, žiūrėk, šie jau išsprogę.
Pabėgiojęs dažnai įšoku į Nerį. Daug kas bijo šios upės, sako, kad ji labai užteršta. Maudausi joje jau metus ir nieko nenutiko — nei išbėrė, nei susirgau. Maudausi ir žiemą. Labai sunku paaiškinti, kaip čia yra, bet plaukioti upėje žiemą man ne taip šalta kaip vasarą. (Juokiasi.) Net vyresniąją dukterį spalio pabaigoje išmaudžiau.
— Vaikus auklėjate nepasiduodamas pastaraisiais metais atėjusiai madai kone viską steriziluoti virintu vandeniu, leidžiate patiems pajusti pasaulį?
— Tikiu, kad vienas svarbiausių veiksnių vaikų sveikatai — tėvų santykiai. Vaikų ligos dažnai būna kaip protestas, nepasitenkinimas tėvų elgesiu ar kažkoks kaltės jausmas. Stengiuosi būti geras vyras ir tėvas, bet vis tiek visada kankinuosi klausimais, ar tikrai esu pakankamai geras ir kaip galėčiau būti dar geresnis.
Dukterims noriu būti ne tik griežtas, nustatyti aiškias taisykles, bet ir suprasti, kokie jų poreikiai.
Su Vilne ir Smilte praleidžiu daug laiko, jos — didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Su šeima mes visada kartu. Net keliaujame su dukterimis. Tik šiemet pirmą kartą su žmona Gintare skyrėme kelias dienas vien sau — mergaites palikome seneliams ir išvykome į Barseloną.
— Gyvenate netoli Vilniaus centro, bet gal turite idėjų ateityje keltis į kaimą?
— Nors augau Vilniuje, nelaikau savęs miesto vaiku. Man miesto visai nereikia. Būtų fantastika gyventi Latvijos pajūryje, kur visiškai nėra žmonių.
Bet kai turi vaikų, galvoji, kokį darželį jie lankys, kokią mokyklą. Man dabar labai patogu, kai po darbo nubėgu iki darželio, vyresniąją užsimetu ant pečių ir bėgame pas senelius pasiimti mažosios.
Turiu draugų, kurie patys ūkininkauja, augina ekologiškas daržoves, ir jiems pritariu. Tai gera idėja, bet pats tam neskiriu dėmesio, nes neturiu didelio noro.
Mano uošvis — medžiotojas. Nelabai atsimenu, kada kitokios mėsos valgiau — tai stirniena, tai šerniena.
Gerbiu žmones, kuriems reikia ekologiškumo, ir juos suprantu, bet žiūrėkime globaliau. Žmonės gyvena mieste ir valgo ekologišką maistą, bet kokiu oru kvėpuoja? Kad kvėpuotų ne taip užterštu oru, reikia keltis gyventi į kaimą, o tada vėl prasideda: ar geras vanduo?
Jei nėra daug nitratų, gal per daug kalkių nuosėdų. Ir taip — be pabaigos.
— Esate partizanų dainų rinktinės „Už laisvę, tėvynę ir tave“ iniciatorius. Už šį darbą prezidentė Dalia Grybauskaitė per Mindaugo karūnavimo dieną pernai jums skyrė valstybės apdovanojimą — ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Kaip apskritai kilo mintis išleisti tokią rinktinę?
— Mano mama Kristina gimė tremtyje Sibire — Irkutsko srityje Taiturkoje. Šeimoje nemažai kalbėdavomės apie tuos laikus. Mėgdavau klausytis partizanų dainų, jos labai užgaudavo širdį. Todėl maždaug prieš šešerius metus užsidegiau jas surinkti, nes norėjosi dabartiniam jaunimui parodyti, kad jos apskritai yra.
Rinktinę rengė didelis kolektyvas, surinkome tas dainas, atnaujinome, pagyvinome ir išleidome albumą — su nuotraukomis, natomis. Tiražą net kartoti reikėjo. Smagu, kad iki šiol girdžiu tas dainas per įvairius renginius.
2010 metų žiemą pasirodė ir grupės „Skylė“ albumas „Broliai“, kuriame — visiškai naujos partizanų dainos.
Rengiant rinktinę buvo nelengva, ypač per krizę rasti jai pinigų. Be to, prie albumo prisidėjo daug asmenybių, kūrėjų, turinčių savitą požiūrį. Todėl darbas vyko palengva, o man trūksta kantrybės. Laimė, viskas vis tiek galiausiai įsisuko.
Albumo krikštamote vadinčiau Seimo narę Dalią Kuodytę. Tuomet ji vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Dalia parašė man ugningą laišką, kad seniai reikėjo tuo užsiimti, ir labai padėjo tvarkant visokius organizacinius reikalus.
Kai gavau prezidentės apdovanojimą, pasidarė kiek nejauku. Tiesą sakant, man tai buvo milžiniška staigmena. Tokia didelė, kad net naktimis kankinausi galvodamas, kad gal nenusipelniau, kad esu per jaunas. Jausmas panašus, lyg būčiau gavęs Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių — atrodė, nei aš ką iš vandens ištraukiau, nei iš gaisro išnešiau.
Manau, šis apdovanojimas — ne vien man, bet visam tam dideliam kolektyvui, kuris rengė rinktinę. Be to, prezidentė apdovanojo ir „skylėnus“ Roką Radzevičių ir Aistę Smilgevičiūtę.
— Laikais, kai net paaugliai turi išmaniuosius telefonus, vis dar naudojatės palūžusiu mobiliuoju telefonu ir net nežadate jo keisti. Esate užsiminęs, kad šis telefonas jums — itin brangus, nes su juo susiję svarbūs prisiminimai.
— Mano telefonas išties gerokai aplamdytas, bet kol kas neketinu jo atsisakyti, nes man tai priminimas, kad dar esu ir poetas. (Juokiasi.) 2009-aisiais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė, šį telefoną gavau dovanų kaip haiku kūrėjas.
Haiku — japoniškas trieilis, turintis itin griežtą struktūrą: penki skiemenys, septyni, penki.
Internete buvo paskelbtas haiku Vilniui konkursas, pabandžiau jame dalyvauti. Parašiau haiku savo pavarde, buvau pripažintas dienos laimėtoju. Kitą haiku parašiau kita pavarde, buvau paskelbtas savaitės laimėtoju. Trečią eilėraštį parašiau dar kita pavarde ir laimėjau geriausio mėnesio haiku prizą — mobilųjį telefoną.
Pirmasis haiku buvo toks: Ant kalno kryžiai/ Trys, ten bučiuodavau jas/ Nepabėgdavo.
O geriausias mėnesio buvo toks: Gariūnų dulkės/ Neužtemdė prekeivio/ Auksinio danties.
Už tai gavau mobilųjį telefoną. Kai niekada nesi daręs ko nors panašaus, įvertinimas sukrečia. Pasirodo, aš dar ir poetas. (Juokiasi.)
Todėl dabar turiu palūžusį telefoną, kurio nenoriu išmesti, atiduoti, nes man jis yra to įrodymas.