Žvaigždžių fabriko šviesa ir šešėliai

Tebūnie, kad šiuo metu Indijoje ar Nigerijoje sukuriama daugiau kino filmų nei Amerikoje. Tebūnie, kad Holivude esančiose studijose išvis sukuriama vos du procentai visos Amerikos kino produkcijos. Tebūnie, kad ilgametražių filmų kūrimas per pastaruosius penkiasdešimt metų Holivude sumenko tris šimtus kartų. Tebūnie.

Holivudas tebėra su mumis kiekvieną dieną. Beveik kiekvienas kino ar televizijos filmas prasideda mūsų akims įprastomis vinjetėmis su didingų studijų pavadinimais ir simboliais — “Universal” Žemės planeta, žvaigždučių aureole apgaubtu “Paramount” kalnu, fakelą iškėlusia “Columbia” deive, prožektorių apšviečiamu “20th Century Fox” fasadu, riaumojančiu MGM liūtu, žvejojančiu “DreamWorks” berniuku ar piešta “Walt Disney” pasakų šalimi.

Tos vinjetės visada pasirodo pirmos. Remiantis kino pramonės tradicijomis, jos iš esmės reiškia pagrindinį filmo finansuotoją (po jų pasirodančios vinjetės su kitų kompanijų logotipais pristato prodiuserių ar platinimo kompanijas). Kitais žodžiais tariant, be tų kompanijų nebūtų ir to, ką kasdien kelis kartus žiūrime visi mes.

Garsenybių kulto kūrėjai

Kaip žinoma, už kiekvieno galingiausio pasaulio kompiuterio vis tiek slepiasi žmogus. Už didžiųjų Holivudo studijų simbolių taip pat slepiasi žmonės.

Kas jie buvo? Kaip pradėjo šį verslą, kurio produkcija užtvindė visą pasaulį? Kaip jie sukūrė sistemą, kuri įgalina mus mėgautis naujausiais filmais tuo pat metu su kitais žiūrovais Melburne, Keiptaune ir Tokijuje? Kas sukūrė Holivudo žvaigždžių kultą ir aktorių agentų verslą? Ir ar tikrai dauguma garsiausių Holivudo studijų įkūrėjų, vadovų, prodiuserių ir režisierių buvo žydai? Jei taip, tai kodėl?

Kodėl likimas jiems lėmė tapti kino magnatais, užuot tapus batsiuviais, konduktoriais ir prekeiviais — ko, tiesą sakant, aplinkiniai iš jų ir tikėjosi?

Visus atsakymus į šiuos klausimus galima rasti įdėmiai peržvelgus, kaip buvo kuriamas Holivudas, jo didžiosios studijos ir visa pasaulio kino pramonė XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje.

Pradžia — Prancūzijoje

Holivudo kino pramonės istorija, neseniai perkopusi šimtmetį, prasidėjo ne Amerikos Rytų pakrantėje, kur legendinis mokslininkas Thomas Alva Edisonas išrado aparatus, kurie vėliau virto kino kamera ir projektoriumi, o Prancūzijoje.

Net dvi seniausios pasaulyje dar tebegyvuojančios kino studijos yra prancūziškos — “Gaumont”, įkurta 1895 metais (vyresniems žiūrovams pažįstama iš filmų serijos apie Fantomasą, o jaunesniems — iš Luco Bessono “Penktojo elemento”), “Pathe” (1896 m.), dominavusios kino rinkoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Netgi trečia pagal amžių kino studija pasaulyje yra daniška — “Nordisk Films”, įkurta 1906 metais. Ir tik už jų rikiuojasi dvi amerikietiškos — “Universal” (įkurta 1912 m.) ir “Paramount” (įkurta 1914 m.).

Seniausiu išlikusiu kino filmu yra laikomas prancūziškas dviejų sekundžių filmukas, kurį 1888 metais nufilmavo inžinierius mėgėjas Louis Le Prince’as.

Amerika pasaulio kino pramonėje svorį įgijo tik 1893 metais, kai išradėjas Th.Edisonas Čikagoje vykusioje pasaulinėje parodoje pristatė savo kūrinį — kinematografą — kino kameros prototipą, ir kinetoskopą (dėžę, kurioje pro didinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą). Tokiam kinetoskopui skirti trumpi filmukai be siužetų (akrobatų pasirodymai, bokso varžybų fragmentai, grimasas išdarinėjančio vyro veidas, trys dirbantys kalviai) buvo kurpiami Th.Edisono tais pačiais metais įkurtoje pirmojoje pasaulyje kino studijoje — “Juodojoje Marijoje” (“Black Maria”). Taip tuomet buvo vadinami policijos furgonai nusikaltėliams vežioti. Studijos patalpa buvo tokia pat niūri, ankšta ir tvanki (Th.Edisonas savo studiją vadino šuns būda).

Th.Edisono išradimas neperžengė JAV Rytų pakrantės ribų, o tuo metu prancūzai broliai Auguste’as ir Louis LumiŹre’ai sukonstravo savo kino projektoriaus atitikmenį — sinematografą ir tapo pirmaisiais Europos kino kūrėjais. Tai davė stiprų impulsą visai Senojo žemyno kino plėtrai.

1894 metais Th.Edisonas pradėjo komercinę kino veiklą — vienoje Niujorko smuklėje įrengė pirmąją kino salę.

Žiūrovai mėgavosi po vieną pro akutę žiūrėdami nufilmuotas gaidžių peštynes, dirbantį kirpėją, imtynes ar salto atliekančius akrobatus. Tuo pat metu fonografas grojo kokią nors madingą melodiją, kurią buvo galima girdėti per ausines.

Tai tapo populiaria pramoga — į Th.Edisono studiją veržėsi ir prašė būti filmuojami šokėjai ir fokusininkai, akrobatai ir šiaip savimylos, o labiausiai — politikai.

1901 metais Th.Edisonas uždarė “Juodąją Mariją” ir patobulino savo projektorių — filmuotas vaizdas pagaliau buvo perkeltas į ekraną.

Kino filmas tapo neatsiejama vodevilių — liaudies ir prasčiokų mėgstamų pramogų — dalimi. Filmai buvo rodomi per pertraukas tarp šokių ir spektaklių.

Aukštuomenė tokias atrakcijas laikė vulgaria proletariato pramoga. Amerikos ir Europos aristokratija labiau vertino teatrą bei jo keliamas emocijas.

1905 metais filmai Amerikoje buvo pradėti rodyti primityviai įrengtose “pramogų pasažų” salėse, pavadintose nikelodeonais (toks pavadinimas kilo nuo nikeliu vadintos penkių centų monetos — tiek kainavo bilietas į salę).

Vadinamieji nikelodeonai tapo itin populiarūs — 1908 metais vien JAV jų veikė apie 10 tūkstančių.

Menininkai ėmė piktintis

1908-aisiais Th.Edisonas sukūrė “The Motion Picture Patents Company” asociaciją, žinomą kaip “Trestas”.

Jai priklausė visos pagrindinės šalies kino studijos (tokios kaip “Biograph”, “Edison”, Essanay”, “Kalem”, “Selig”, “Lubin” ir kt.; neišliko nė vienos).

Pagrindinė asociacijos misija buvo pakelti Amerikos kino standartus, užkirsti kelią užsienio filmų dominavimui JAV rinkoje ir suvienodinti kino juostų rodymą visoje šalyje.

“Trestas” turėjo ir patentą elektriniams varikliams, naudojamiems visuose JAV gamintuose tuomečiuose projektoriuose ir kino kamerose. Todėl visi kino kūrėjai ir rodytojai mokėjo jam pinigus už rodomus filmus.

Iš esmės tai reiškė kino kūrimo monopolį. Tokį pat monopolį “Trestas” bandė sukurti ir filmų platinimo rinkoje, tačiau nesėkmingai.

Tai buvo ne tik pelningas verslas, bet ir konflikto tarp “Tresto” ir menininkų priežastis. Juolab kad “Trestas” niekada netoleravo nepriklausomų filmų idėjos.

Su “Trestu” konfliktuojantys Amerikos kino entuziastai ir verslo naujokai ėmė trauktis iš Niujorko į Vakarų pakrantę, kur Th.Edisono patentus saugantys įstatymai jų nepasiekė.

Persekiojo kūrėjus

Holivudo, kaip kino pramonės centro, istorija prasidėjo 1910 metais, kai režisieriaus W.Griffitho komanda filmuodama juostą apie ispanų kolonijinius laikus “In Old California” rado šią nuostabaus klimato ir vaizdingo kraštovaizdžio vietelę. Nors filme Holivudo vietovės buvo rodomos vos keliolika minučių, gandai apie jų grožį pasklido greitai. Kino kūrėjų kompanijos iš Niujorko ir Naujojo Džersio, kur buvo įsikūrusi visa JAV kino infrastruktūra, ėmė žvalgytis į Kaliforniją.

Filmavimo sąlygos čia buvo idealios: dienos ilgesnės, peizažas įspūdingas, o ir saulės daugiau (tų laikų technologijos leido filmuoti tik dienos šviesoje, o ir pirmosios filmavimo aikštelės Holivude buvo įkurtos ant pastatų stogų). Negana to, Th.Edisono patentų draudimai taip toli nesiekė.

Žinoma, “Tresto” agentai pažeidėjus bandė gaudyti ir ten, tačiau pasklidus žiniai, kad “Edisono žmonės” atvyko į Los Andželą, Holivudo pirmakuriai patraukė į kaimynę Meksiką ir iš jos grįžo tik agentams išvažiavus.

Spruko nuo mokesčių

Pirmą kino studiją Holivude, pavadintą “Nestor Studios”, 1911 metais įkūrė anglas Davidas Horsley (1873—1933), vienarankis prekiautojas dviračiais. Lig tol jo turėta “Centaur Film Company”, kūrusi tris komedijas per savaitę, buvo priversta bėgti nuo ➔ nepakeliamų mokesčių “Trestui”.

Įsikūręs tavernos vidiniame kieme, pirmą filmą Holivude jis nufilmavo 1911-ųjų spalio 26 dieną. Juosta neturėjo pavadinimo, o ir pati neišliko.

Tais pačiais metais Holivude įsikūrė dar penkiolika studijų (penkios didžiosios iš pirmųjų aštuonių veikia iki šiol — tai “20th Century Fox”, “Warner Bros.”, “Paramount”, “Universal” ir “Columbia”). O pats kaimelio pavadinimas buvo pradėtas sieti su talentingiausiais kino kūrėjais ir visa kino pramone.

Studija tais laikais reiškė viską, kas tik susiję su kinu: filmavimą, finansavimą, platinimą, aktorius ir visą kūrybinę grupę, dažnai — ir kino teatrų tinklą.

Taip atsirado proga pasireikšti žydų verslumui, kūrybingumui. Apskritai žydų vaidmuo Holivudo kino pramonėje yra kur kas daugiau nei sėkmės istorija. Tai visos populiariosios kultūros sisteminių principų kūrimo istorija. Dar nikelodeonų laikais kai kurie žydai suprato, kad masiniu verslu kinas taps tik tuomet, kai filmai bus rodomi ne smuklėse ar vodeviliuose, o padoresniuose teatruose.

Niujorko kailinių prekeivis Adolphas Zukoras (“Paramount” įkūrėjas) ir čikagietis drabužių parduotuvės vadybininkas Carlas Laemmle (“Universal” įkūrėjas) suvokė, kad sukūrus tinkamą aplinką žmonės būriais eis žiūrėti bet kokio filmo. Būdamas 19 metų metalo laužo supirkėjo sūnus Louis B.Mayeris (MGM įkūrėjas) Bostone įsigijo buvusį viešnamį ir jame įrengė pirmą šiuolaikinio kino teatro prototipą. O aukso ieškotojo sūnus Sidas Graumanas sukūrė sistemą, kur ir kaip statyti žiūrovų lankomus kino teatrus.

Broliai Warneriai garsėjo išskirtiniu gebėjimu platinti ir reklamuoti filmus.

Tačiau visų jų verslas tuo metu susidūrė su viena bėda — nebuvo ko žiūrėti.

Kino filmai, atvežami iš Europos arba Australijos (australai, beje, dar 1906 metais sukūrė pirmą ilgametražį filmą “Kelio gaujos istorija”, kvapą gniaužiančią 80 minučių istoriją, ir tik 1911 metais ilgametražių filmų kūrimo ryžosi imtis kitos valstybės), nelabai tiko ir patiko amerikiečiams.

Todėl žydų verslininkai atsisakė minčių rodyti filmus ir susitelkė į jų platinimą, o galiausiai — ir į statymą.

Nušluostė nosį Europai

Pasaulio kino centru Holivudas tapo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai kariaujančių Prancūzijos ir Italijos kino pramonė ėmė smukti. Būtent tuo metu Amerika pradėjo eksportuoti savo kiną, o trečiame XX amžiaus dešimtmetyje Holivude per metus jau buvo sukuriama 800 filmų.

1927-aisiais Holivude buvo sukurtas pirmasis pasaulyje garsinis filmas (studija “Warner Bros.” pristatė “Džiazo dainininką” (The Jazz Singer), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko iš Lietuvos kilęs aktorius Alas Jolsonas). 1939 metais Holivude prasidėjo “Technicolor” technologijomis paremta spalvoto kino era.

Žymusis Holivudo simbolis — milžiniškos raidės “Hollywoodland” — kalno viršūnėje iškilo 1923-iaisiais. Tiesa, šis ženklas buvo skirtas ten parduodamiems namams reklamuoti.

1949-aisiais minėtas užrašas tapo Holivudo pramonės ir prekybos rūmų nuosavybe. Nuėmus paskutines keturias raides jis tapo toks, kokį matome dabar.

Beje, šis užrašas yra registruotas prekių ženklas. O tai reiškia, kad jo negalima rodyti jokiuose filmuose ar iliustracijose be Holivudo pramonės ir prekybos rūmų leidimo.

Holivudo aukso laikai baigėsi XX amžiaus viduryje, kai atsiradusi televizija metė rimtą iššūkį kino teatrams. Šeštajame dešimtmetyje suklestėjęs Europos kinas sukėlė dar rimtesnę grėsmę Holivudui, juolab kad tuomečiai Senojo žemyno kino kūrėjai buvo liberalesni, kūrybingesni ir imlesni naujovėms nei amerikiečiai.

Nepaisant visų iššūkių ir krizių, nuo filmavimo ant pastatų stogų iki moderniausių kompiuterinių technologijų dienų Holivudas tebelaikomas pasaulio kino flagmanu ir tendencijų kūrėju, svajonių ir žvaigždžių fabriku. Tai garantavo jį sukūrę žmonės.