Milijardinė apyvarta
Šiuo metu vien JAV pornografijos pramonės metinė apyvarta siekia 10–13 mlrd. JAV dolerių. Iš jų pusė yra legaliai deklaruojami.
Beveik 3 mlrd. JAV dolerių uždirbama iš filmų pardavimo. Internetiniai tinklalapiai ir popieriniai žurnalai uždirba po 1 mlrd. JAV dolerių pajamų, mokamų televizijos kanalų viešbučiuose metinis pardavimas siekia 130 mln., o mobiliųjų programėlių – 30 mln. dolerių.
Mobiliosios programėlės yra sparčiausiai auganti verslo sritis. Net naujausiuose „Philips” išmaniuosiuose televizoriuose bendrajame programėlių rinkinyje jau įdiegta didžiausio pornografijos žurnalo „Hustler” naršyklė.
Holivude įsikūrusios studijos per metus išleidžia apie 10 tūkstančių filmų.
Didžiausios pasaulyje pornografinių filmų studijos „Vivid Entertainment” metinė apyvarta siekia 100 mln. JAV dolerių. Kompanija taip pat gamina „Vivid Vodka”, prezervatyvus, snieglentes, kortas, turi savo drabužių liniją, leidžia sieninius kalendorius, komiksus ir erotinio pobūdžio knygas, kurių ne viena yra tapusi bestseleriu.
Pornografinių filmų pramonė yra viena iš nedaugelio sričių, kur moterys uždirba daugiau nei vyrai. Aukštos klasės pornografinių filmų aktorė vidutiniškai uždirba 200 tūkst. JAV dolerių per metus, o vyras – penkis kartus mažiau.
Beje, stereotipas, esą pornografiją mėgsta tik vyrai, – pasenęs. Šiais laikais apie 40 proc. pornografinės produkcijos pirkėjų yra moterys.
Daugelį bauginantis žodis „pornografija” dažniausiai siejamas su kažkuo žeminančiu, šlykščiu ar nepadoriu.
Iš tiesų žodis „pornografija” nėra labai senas. Pornografijos žanras atsirado tik 1857 metais, kai puritoniškoje karalienės Viktorijos laikų Anglijoje tokiu terminu (sudarytu iš graikiškų žodžių „porne” – „prostitutė” arba „porneia” – „sueitis” ir „graphein” – „rašyti”) pirmąkart buvo įvardyti populiarūs erotiniai romanai apie prostitučių gyvenimą.
Tais metais Anglijoje buvo priimtas įstatymas dėl nepadorių leidinių, draudžiantis kurti, platinti ir pirkti „nepadorius pornografinius leidinius ir vaizdus”. Tiesa, jame nebuvo įvardyta, ką reiškia teisinė sąvoka „nepadorūs”. Tai liko spręsti teismams.
Nuo tol ginčai, kuo iš esmės skiriasi erotika ir pornografija ir kur tiksliai prasideda nepadorumas, yra paremti tik subjektyvia nuomone.
Dėl šios priežasties erotinių ir porno-grafinių filmų kūrėjai bei žiūrovai nuolat susidurdavo su įvairiais sunkumais.
Klestėjo erotikos menas
Priešistoriniais laikais viskas buvo paprasčiau. Seksas tada turėjo ir mistinę, ir religinę prasmes, todėl net nebuvo vertinamas kaip nors kitaip nei kiti kultai.
Dabar jau nebeaišku, kas senovės Graikijoje, kur suklestėjo erotinio vaizdo menas, buvo nelegalu, nepadoru ar amoralu, nes graikai išvis neturėjo pornografijos sąvokos.
Tiesa, viešnamius jie vadino „porneion”, tai reiškė „pirktų vergių namai”. Tačiau seksas jiems buvo savaime suprantama kasdienio gyvenimo dalis, kaip valgymas ar miegas, o falas net buvo garbinamas kaip gyvybingumo simbolis.
Tiesa, graikai estetiškesniu laikė mažą penį. Būtent tokį iš jų pasisavino romėnų, o dar vėliau ir Renesanso skulptoriai bei dailininkai, sukūrę geriausius vaizduojamojo meno šedevrus.
Pirmasis žurnalas vyrams
Seksas žmonijai rūpėjo visada. Dar XII amžiuje prieš Kristų Egipte buvo išleistas Turino papirusas – pirmasis vyrų žurnalas, trijų metrų ilgio ritinėlis, vaizduojantis įvairias sekso pozas.
V amžiuje prieš Kristų sukurta Kamasutra, ne retą ir mūsų laikais supažindinusi su lytinio gyvenimo paslaptimis.
II amžiuje prieš Kristų pasirodė pirmasis erotinis romanas – Apulėjaus „Metamorfozės, arba Auksinis asilas”. Karalienės Viktorijos laikais Anglijoje jis jau buvo laikomas pornografiniu.
Viduramžiais tiek erotika, tiek pornografija buvo tabu – krikščionybė niekino fizinį kūną ir labiau rūpinosi sielos, o ne geidulių keliamais poreikiais.
Beje, šiais laikais yra tik vienas klausimas, kuriuo Katalikų bažnyčia ir pornografinių filmų kūrėjai visiškai sutaria, – tai prezervatyvų naudojimas. Bažnyčia jų naudojimui nepritaria dėl etinių priežasčių, o pornografijos kūrėjai – dėl to, kad jo vaizdas ekrane slopina žiūrovų aistrą.
Turtingųjų pramoga
XIV amžiuje pasirodė Giovanni Boccaccio „Dekameronas”, tikra pornografinė knyga. Nors karalienės Viktorijos Anglijoje ji laikyta padoria, suprask – tik erotinis kūrinys.
XV amžiuje Europoje pasirodė ir pirmosios pornografinės graviūros, o išradus spausdinimo presą leidėjai išsyk metėsi į erotinių knygų leidybą.
Bažnyčia skelbė, kad tai nepadorūs kūriniai, todėl visaip persekiojo ir naikino. Tai tęsėsi iki pat Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, kai į erotinio romano žanrą buvo pasižiūrėta kitaip ir tokia literatūra tapo prieinama visuomenei.
XIX amžiaus pradžioje atsiradusi fotografija iš pradžių buvo laikoma akademinio meno rūšimi, todėl pozuoti prieš objektyvą nuogam atrodė padoru ir priimtina. Juk skulptoriams modeliai taip pat pozuodavo nuogi.
Todėl pirmosios nuogų moterų nuotraukos nebuvo laikomos pornografinėmis. Tačiau kai tokių vaizdų realizmas pasirodė stipresnis už skulptūrų idealizmą, nuogybių fotografijos Europoje buvo uždraustos nedelsiant.
Slapta sklindančios moters lyties organų nuotraukos buvo populiarios ir geidžiamos, tačiau ne kiekvienam prieinamos – jos kainavo tiek, kiek darbininkas uždirbdavo per mėnesį. Iki 1841 metų, kol nebuvo išrastas fotojuostelės negatyvas, tokių nuotraukų techniškai nebuvo įmanoma kopijuoti ir tiražuoti, todėl buvo pigiau sumokėti prostitutei, nei pirkti tokią nuotrauką.
Tenkino geidulius
1838 metais buvo išrastas kino projektoriaus prototipas – stereoskopas, kuriame keičiamos nuotraukos tenkino turtingų žiūrovų geidulius. Nuogos moters vaizdas buvo pavadintas aktu, mat nufotografuotos įvairios moters pozos leido vaizduotei kurti menamą veiksmą – lytinį aktą.
Taigi erotiniai ir pornografiniai vaizdai tais laikais buvo brangus malonumas, prieinamas tik turčiams. Atsiradus fotojuostelės negatyvui nuotraukos iškart atpigo, o XIX amžiaus viduryje Paryžius tapo pornografinių vaizdų gamybos ir prekybos centru.
Būtent ten susiformavo tradicija pornografines nuotraukas pardavinėti geležinkelio stotyse, kad kelionėje ponams nebūtų nuobodu. Žinoma, puritonai stojo į kovą su tokia savivale. 1855 metais, kai buvo visuotinai nuspręsta, kad erotinio pobūdžio nuotraukos nėra akademinis menas, per Europą nusirito draudimų banga ne tik nuotraukoms, bet ir knygoms.
Ypač aktyviai buvo persekiojami markizo de Sade'o (1740–1814), propagavusio žiaurų seksą, romanai. Jo vardas yra siejamas su sadizmu ir mazochizmu.
Džentelmenai šokiruoti
Pornografijai į pagalbą atėjo... mokslas. Iš pradžių žmogaus kūno anatomijos studijos suteikė galimybę vėl daryti ir tiražuoti nuogalių nuotraukas.
Prisidengiant kitų rasių anatomijos tyrimais XIX amžiaus antroje pusėje Europoje tapo ypač populiarios egzotiškų gražuolių iš Rytų nuotraukos.
Lūžis žmonių sąmonėje įvyko atkasus senovės Romos miestą Pompėją – anglų džentelmenus šokiravo ten rastų erotinių piešinių ant sienų gausa. Puritonams, laikantiems save romėnų palikuonimis, buvo sunku suvokti ir pripažinti, kad jų menami protėviai buvo tokie ištvirkę.
Daugelį Pompėjos sienų ar grindų fragmentų su padorumo ribas peržengiančiais piešiniais netgi teko paslėpti slaptame muziejuje Neapolyje, kad tik „nesukrėstų paprastų žmonių”. Tačiau jie neišvengiamai veržėsi į dienos šviesą ir būtent dėl jų Romą buvo galima laikyti šiuolaikinės pornografijos istorine tėvyne.
Filmai išplito po Europą
Pornografiniai filmai kurti pradėti vos išradus kino juostą. Šio žanro pionieriai buvo prancūzai Eugene'as Pirou (1841–1909) ir Albert’as Kirchner (gimimo ir mirties datos nežinomos).
1896 metais jie kartu nufilmavo pirmąją pasaulyje erotinę (kai kas pasakytų – pornografinę) juostą „Nuotakos pogulis” (Le coucher de la mariee). Septynių minučių filme (E.Pirou scenarijus, A.Kirchner režisūra) aktorė Louise Willy vonios kambaryje šoko striptizą.
Beje, nė vienas šio filmo kūrėjų nebuvo šelmis ar plevėsa. E.Pirou kitais metais išgarsėjo dokumentiniu darbu apie Rusijos caro vizitą Paryžiuje, o A.Kirchner (be kita ko, užregistravęs net keletą kino kameros mechanikos patentų) pirmas istorijoje sukūrė juostą, paremtą bibliniais motyvais, – „Kristaus aistra” (1897 m.). Tai buvo religinio turinio kino darbas.
Masinis pornografinių filmų kūrimas, spėjama, prasidėjo Buenos Airėse (Argentina) XX amžiaus pradžioje. Pagal tuometę pornografijos sampratą filmuose buvo rodomos tik nusirengiančios moterys.
Per kelerius metus argentinietiški filmai paplito po Europą, tačiau iki mūsų dienų jų neišliko nė vieno.
Gėjų įtaka Holivude
Seniausias išlikęs pornografinis filmas su siužetu ir keliais aktoriais yra „Auksinės monetos nakvynės namai” (A „L'ecu d'or” ou la bonne auberge). Jis buvo susuktas Prancūzijoje 1908 metais. Filmo siužetas nesudėtingas – pavargęs kareivis bando pasimylėti su mergina viešbutyje. Beje, ten parodyta ir pirmoji kino istorijoje analinio sekso scena.
Kito išlikusio argentinietiško filmo „Satyras” (El satiro), manoma, sukurto tarp 1907 ir 1912 metų, siužetas šiek tiek įmantresnis – velniu persirengęs vyras pagrobia vieną iš trijų upėje besimaudančių moterų ir visaip su ja smaginasi. Filme parodyta minetas ir kunilingas.
1910 metais sukurtame vokiškame dešimties minučių pornografiniame filme „Vakare” (Am Abend) vienišą besimasturbuojančią moterį užklumpa atsitiktinis praeivis ir patenkina analiniu būdu.
Beje, XX amžiaus viduryje Holivudo pornografijos pramonė gėjų draugijų ir organizacijų pastangomis didelį dėmesį skyrė analinio sekso vaizdams – taip stengtasi atkreipti dėmesį, kad gėjų seksas nėra kuo nors ypatingas ar iškrypėliškas. Esą juo mėgaujasi ir tradicinės lytinės orientacijos žmonės.
Pogrindinės kino studijos
Pirmieji pornografiniai filmai buvo trumpi, primityvūs ir prastos kokybės, tačiau greitai suvokta, kad vyrai juos vis tiek nori žiūrėti. Žiūrovams patiko justi fizinį artumą su filmų herojėmis, kurios atrodė esančios šalia ir beveik gyvos.
Kitaip nei tradicinės kino juostos, pornografiniai filmai radosi pogrindinėse Lotynų Amerikos, Prancūzijos ar Vokietijos studijose ir buvo platinami nelegaliai.
Austrija buvo pirmoji pasaulio valstybė, kurioje 1911 metais buvo atidaryti visą naktį veikiantys kino teatrai „tik vyrams”. Jie priklausė Johanui Schwartzui, kurio įsteigta kompanija „Saturn-Film” 1906–1911 metais susuko net 52 pornografinius filmus.
Tiesa, juos vadinti pornografiniais galima tik su didelėmis išlygomis, mat visuose rodomos vien nuogos besiraivančios merginos.
Imperijos cenzūra per pusę metų uždarė tuos kino teatrus ir kompaniją „Saturn-Film”, o jos sukurtos juostos buvo sunaikintos.
Mėgdavo žiūrėti kareiviai
Pornografiniai filmai pradėjo plisti kartu su kita, padoria, produkcija antrajame XX amžiaus dešimtmetyje. Iš pradžių jie buvo rodomi tik viešnamiuose. Tiesa, ir ten cenzūra juos persekiojo, draudė.
Antrojo pasaulinio karo metais pornografijos ir erotikos pramonė įgijo antrą kvėpavimą, nes užjūryje kariaujantiems jaunuoliams reikėjo kaip nors atsipalaiduoti. JAV kariškiai sukūrė terminą „pin up mergaitė” – taip buvo vadinamos merginų nuotraukos, kurias kariai prismeigdavo smeigtukais prie kareivinių sienų.
Didžiosios Holivudo ir Vokietijos studijos kurti pornografinius filmus oficialiai draudė. Todėl pikantiški vaizdai mėgėjiškomis kameromis būdavo filmuojami 8 milimetrų juostoje ir ryškinami namų sąlygomis, voniose.
Kareiviams ir plačiajai visuomenei rites su tokiomis juostomis pardavinėjo keliaujantys agentai. Tai buvo pavojingas užsiėmimas – už tokią veiklą grėsė kalėjimas.
Nukreipdavo priešo dėmesį
Po Antrojo pasaulinio karo padoriosios visuomenės požiūris pamažu, bet pradėjo keistis ir liberalėti.
1953 metais Amerikoje buvo išleistas pirmasis žurnalo „Playboy” numeris, atsirado terminas „sekso bomba”. Beje, jo autoriai – taip pat amerikiečių kareiviai. Jie teigė, kad durtuvų kovoje gražios merginos nuotrauka padėdavo nukreipti priešo kareivio, niekada nemačiusio tokių grožybių, dėmesį.
1967 metais pasaulio ekranuose pasirodė švedų juosta „Man smalsu” (I Am Curious) – pirmasis vaidybinis filmas su gausybe erotinių scenų. Po audringos diskusijos jis buvo uždraustas rodyti Masačusetso valstijos kino teatruose. Byla dėl šio draudimo pasiekė net Aukščiausiąjį teismą ir šis galiausiai nusprendė, kad filmas nėra pornografinis.
Nevaržomos laisvės gūsis
Pornografinių filmų mėgėjai turėtų būti dėkingi italų teisininkui Lasse Braunui (g. 1936 m.) – jo nuopelnai pasaulio išlaisvinimui nuo viduramžiškų stereotipų yra neginčijami.
Vaikystėje iš Lasse buvo tikimasi, kad jis paseks tėvo, diplomato, pėdomis, tačiau jį žavėjo erotikos menas. Tiesa, diplomatinio imuniteto L.Braunas irgi nesikratė – tėvo automobiliu su diplomatiniais numeriais jis jau nuo 1961 metų po Europą kontrabandiniu būdu platino savo pornografinius filmus, susuktus Ispanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje ir Nyderlanduose.
Jo dėka tose šalyse, o vėliau ir visame Vakarų pasaulyje suklestėjo toks žanras kaip „peep show” (nuolatinis pasikartojančių pornografinių vaizdų demonstravimas specialiose kabinose už nedidelį mokestį), kuris priminė prieš pusę amžiaus veikusius nikelodeonus.
Būtent „peep show” demonstruojami pornografiniai filmai tapo masiniu ir lengvai prieinamu produktu.
1963 metais Milano universitete L.Braunas parašė disertaciją tema „Juridinė cenzūra Vakarų pasaulyje”. Dėl radikalių idėjų ir tezių ji buvo atmesta.
Vis dėlto disertacijoje išdėstyti argumentai, ginantys pornografiją, tapo diskusijų Danijos parlamente objektu. Jais remiantis 1969 metais Danija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, legalizavusia pornografiją. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė Vokietija, Nyderlandai bei kitos Skandinavijos šalys. Ten kilo tikras pornografinių filmų kūrimo bumas.
Pažeminimas kūrėjams
Europos pornografinių filmų antplūdis buvo toks didelis, kad šio pobūdžio juostoms buvo sukurtas oficialus turinio žymeklis – raidė X.
Yra keletas versijų, kodėl būtent taip imta žymėti šiuos filmus. Esą raidė X simbolizuoja žodžius „extreme”, „sex” ir pan.
Iš tikrųjų X buvo pasirinkta dėl to, kad senovės Anglijoje taip buvo žymimos ypač stipraus alaus statinės. Aliuzija į pornografinių filmų poveikį buvo akivaizdi.
Šiais laikais žymėjimas raide X padeda parduoti bet kurį filmą. Todėl dabar pornografinių filmų kūrėjams didžiausias įvertinimas – gauti teisę žymėti XXX.
O didžiausią nuoskaudą sukelia raidė R („Restricted” – riboto naudojimo). Toks žymėjimas laikomas pažeminimu geros pornografijos kūrėjui.
Filmą gynė J.Nicholsonas
1970 metais Amerikoje buvo oficialiai leista steigti kino teatrus, kuriuose būtų rodomi filmai suaugusiesiems.
1971 metais Amerikoje buvo susuktas ir pirmasis gėjų pornografinis filmas „Berniukai smėlyje” (Boys in the Sand), kuriame pirmą kartą kino kūrėjų pseudonimai buvo paskelbti filmo titruose.
Tikrą lūžį amerikiečių sąmonėje sukėlė 1972 metais pasirodęs filmas „Giliagerklė” (Deep Throat), keista istorija apie merginą, turinčią klitorį... gerklėje. Tikiu, ne vienas esate ir pats matęs tą filmą.
Tai buvo pirmasis pasaulyje pornografinis filmas su smagiu siužetu, gera muzika ir šmaikščiais juokeliais, neužgožtais gyvuliško sekso.
Sukurti šį filmą kainavo vos 25 tūkst. JAV dolerių. Jį, rodomą vieninteliame Niujorko kino teatre „New Mature World Theater”, pastatytame „Times” skvere, spėjo pamatyti ketvirtis milijono žiūrovų. 1973-iaisiais cenzūra „Giliagerklę” uždraudė, nors dėl to protestavo daugelis pramogų verslo žvaigždžių ir autoritetų (tokių kaip aktorius Jackas Nicholsonas).
„Giliagerklė” buvo tokia garsi, kad apie pagrindinę jos aktorę Lindą Lovelace šiemet pasirodė vaidybinis filmas.
Veikė etikos kodeksas
Atsiradus vaizdo grotuvui ir vaizdajuostei pornografinių filmų pramonė suklestėjo: anksčiau šių filmų per metus buvo sukuriama šimtai, o dabar – tūkstančiai. Tiesa, daugumos jų kūrėjai tiesiog kartojo senesnių juostų scenos.
Vaizdajuosčių atsiradimas pakoregavo ir šio žanro mėgėjų įpročius – pornografines juostas žmonės pradėjo žiūrėti ne kino teatruose, o namuose (aštuntajame dešimtmetyje pusė parduodamų vaizdajuosčių buvo erotinio ir pornografinio turinio).
Atsirado netgi pornografijos žvaigždžių, tokių kaip Seka, Ronas Jeremy, Christy Canyon, Ginger Lynn ir Johnas Holmesas. Šių filmų aktoriai turėjo savo statusą, profsąjungą ir etiką.
Beje, sakoma, kad vadinamasis vaizdo formatų karas tarp „Sony” propaguojamo „Betamax” ir „Philips” dar 1972 metais pagaminto VHS formato grotuvo baigėsi pastarojo pergale būtent dėl to, kad jam didesnį palankumą jautė pornografijos kūrėjai.
Visi esame jų matę, daug kas ir turime. Tiesa, dažniausiai tuo garsiai nesigiriame. Pornografiniai filmai – neatsiejama kino pramonės dalis. O pati pornografija gyvuoja nuo seniausių žmonijos laikų.
Sudomino investuotojus
Internetas pornografinių filmų pramonei suteikė praktiškai neribotas galimybes (dažnai sakoma, kad pornografijos poreikis lėmė interneto atsiradimą).
Apie 30 proc. internetu perduodamo turinio yra erotinio ir pornografinio pobūdžio. Taip pornografija, o gal tiksliau erotika tapo garbingų kompanijų verslu. Antros pagal dydį JAV pornografinių filmų kūrėjos „Private Media Group” akcijos netgi buvo įtrauktos į „Nasdaq” vertybinių popierių biržos prekybos sąrašą šalia kitų didžiausių padoraus verslo įmonių.
1998 metais pornografinius filmus pradėjo kurti ir didžiausia Skandinavijoje daniška kino studija „Zentropa” – mums gerai žinomus „Constance”, „Festene” ar „Idioterne”, kurį režisavo vienas iš kompanijos įkūrėjų legendinis Larsas von Trieras.
