- Ką jums reiškia tavo kiemas? Kas kieme yra svarbiausia, be ko kiemas nebus kiemas?
- Kažkas artimo ir jaukaus, ir kiekvienam savaip, kaip koks „sekretas“, užkastas vaikystėje. Ir būtinai – džiūstantys skalbiniai ir gėlių darželis, ir kaimynė, visada pastebinti, kas su kuo ateina ar išeina.
- Kiek kilometru nuvažiavote filmuodami? Kur teko pabūti?
- Kiek čia tos Lietuvos… Reiktų suskaičiuot – gal 1500 ar 2000. Pirmiausia Panevėžy, po to – Šiauliuose, Klaipėda ir Alytuje, o Kaunas ir Vilnius išfilmuotas net iš kelių pusių... O kur dar Elektrėnai... Čia vaikštinėjau pirmą kartą. Neįtikėtinos miesto erdvės ir labai šilti žmonės.
- Koks įsimintiniausias įvykis buvo filmuojant?
- Net nežinau, kiekvieną kartą parsiveždavome ką nors linksmo, malonaus ir netikėto. Įdomu pats mūsų statusas – tarsi keliauji į svečius, bet į namus neužeini – svečiuojiesi kieme, miesto ar gyvenamojo rajono…
- Kokius žmones sutikote?
- Panevėžy – labai išpuoselėti kiemuose gėlių darželiai, gėles balkone augina net vyriausia miesto architektė – tikrai žavu... Klaipėdiečių išpuoselėtas humoro jausmas, šiauliečiai – labai nuoširdūs ir miesto patriotai.Elektrėnuose nustebino miestiečių šypsenos, suprantama, ten žmonės neišlepę nuo dėmesio. Net striukę padovanojo – tą dieną Elektrėnuose lijo… Kaune Šančių rajonas įsirėžė atmintin. Ir ne tik fantastiškas menininkų projektas pastatyti rajono centre pripučiamą muziejų, kuriame vykdavo ir karštos diskusijos, ir vaidinimai. Štai vaikštom siauromis Šančių gatvelėmis – tuo metu žydėjo liepos ir žmonės arba ravėjo savo darželius, arba kaupė bulves, kurias sodindavo tame pačiame gėlyne. Ir mums besistebint keistomis gėlių ir bulvių kompozicijomis, pasilabinom su vietiniu Šančių gyventoju. Jis maloniai paprašė minutėlės ir dingo savo kieme, kai grįžo – vilkėjo marškiniais, net kaklaraištį pasirišo…
- Ar turime Lietuvoje miesto kultūrą? Kaip ji atrodo?
- Turime, vienur alsuojančią asfaltu, kitur – gėlėmis. Gal kiek kaimiška toji kultūra, bet tuo reikėtų ir džiaugtis. Nebūtinai kiemas turi kvepėti asfaltu. Supratau, kad Lietuvoje gero tono ženklas – pagirti gėlių darželį, ir nesvarbu, kad jame auga bulvės.
