„Romeo ir Džiuljeta“ – tai Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ naujoji versija. Šių laikų Romeo įkūnys ilgaplaukis kerinčia šypsena – Tadas Juodsnukis. Jau gruodžio 10 d., per premjerą Kauno „Žalgirio“ arenoje ir netrukus po to Vilniaus „Siemens“ arenoje jo vardas bus įrašytas greta kitų žaviausių Romeo: Kosto Smorigino, Sauliaus Bareikio, Povilo Meškėlos, Marijono Mikutavičiaus, Manto Jankavičiaus.
Tadui artimiausias – jo mokytojas, draugas ir bendramintis P.Meškėla, kuris Romeo vaidmenį pamena taip tiksliai, lyg tai būtų vykę vakar. „Dabar yra labai daug informacijos, o tada man viskas buvo nauja. Kęstučio Antanėlio dėka aš pakliuvau pas režisierių Eimuntą Nekrošių – jis 1996 metais statė roko operą. Man pasisekė, kad susipažinau su puikiais žmonėmis, kurie labai padėjo. Tai – Viktorija Kuodytė, Andrius Bialobžeskis, Kostas Smoriginas, Kęstas Jakštas, Saulius Mykolaitis, Algis Dainavičius, mano Džiuljeta – Aušra Prūselaitytė ir, aišku, Eimuntas Nekrošius, – ranką prie krūtinės spaudžia P.Meškėla. – Pradžioje aš buvau stebėtojas. E.Nekrošius tepaklausė: „Tu supranti, kur atėjai?“ Taip, suprantu. „Tai dar pasėdėk truputį.“ Ir aš sėdėjau, stebėjau, kaip jie kūrė mizanscenas. Iš pradžių repetavo su A.Balobžeskiu ir V.Kuodyte, o paskui mane pradėjo įvedinėti. Viską dariau taip, kaip jaučiu, o po repeticijos prieidavau ir klausdavau maestro. Ir jis man paaiškindavo: ten perspaudei, ten... Repeticijos vyko kiekvieną dieną, buvo labai daug „pragonų“. Ir tas kūrinys susidėliojo.“
Povilas sako kūręs gatvinį Romeo – tokį, koks tuo metu buvo pats. „Mano muzikinė akademija yra gatvės akademija, – prisipažįsta jis. – O paskui suvedė likimas su daug įdomių žmonių, iš kurių mokiausi, klausinėjau, nebijojau prieiti ir dar kartą paklausti. Dabar kai prisimenu – jėga. Ten viskas buvo labai teisinga.“
P.Meškėlai įsiminė ne tik arijos, bet ir ryžto pareikalavusios scenos. „Buvo tokia scena, kai Romeo lipa lieptu į koplyčią. Man buvo baisu, nes esu patyręs tam tikrų išgyvenimų ir su aukščiu labai nedraugauju. Todėl kai reikėdavo lipti tuo lieptu, aš labai stipriai nervindavausi. Paskui E.Nekrošius pasakė: „Duokit jam lazdą“. Gavau – trijų metrų ilgiausią lazdą, lipau remdamasis ja, bet vis tiek baimės buvo, – pasakoja P.Meškėla. – O vieną gražią dieną sugalvojau paprasčiausiai užlipti scenos šonu. Nusižengiau teatro taisyklėms – maniau, kad E.Nekrošiaus nėra salėje, o buvo... Vėliau nuėjau pas režisierių, o jis sako: „Žinai, labai neblogai.“ Klausiu – tai gal galiu nevaikščioti tuo lieptu? „Gali“.
Kodėl lietuviška roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ tapo tikra ikona? „Todėl kad visų pirma ten yra ką dainuoti, “ant durniaus“ neišplauksi. K.Antanėlis išmokė, kaip lietuviškai teisingai frazuoti. Reikėjo labai daug pastangų sudėti į žodžio ir teksto prasmę, dikciją... Aš tas repeticijas prisimenu kaip dabar, nepaisant, kad praėjo beveik 20 metų, - teigia P.Meškėla. - Reikia turėti didelės vidinės jėgos, kad tą vaidmenį išgyventum. E.Nekrošiaus pastatymas buvo ypatingai judrus: teko daug lakstyti, griuvinėti. Be vidinio draivo ir fizinės ištvermės tu numirtum, istorija pasibaigtų jau pirmos dalies pradžioje, kai susitinka Montekiai su Kapulečiais. Ten reikia didelio pasiruošimo - ir vokalinio, ir fizinio. Turi jausti, kur truputį pailsėti, kur - pramušti, o kur ir susidraskyti...“
Naujausiame roko operos „Romeo ir Džiuljeta“ pastatyme taip pat žadama daug veiksmo, šokių, jautrių scenų, dalyvaus choras „Brevis“, vyks įspūdingos masinės scenos, o pagrindiniai veikėjai leis atpažinti šių dienų aplinką. Vaidmenis kuria: T.Juodsnukis, Bjelle, Jeronimas Milius, Ramūnas Rudokas, Darius Petkevičius, Irmantas Jankaitis, Larisa Kalpokaitė, Karina Krysko-Skambinė, Aleksandras Ivanauskas, Juozas Gaižauskas, Jokūbas Bareikis, Andrius Žiurauskas, Vaidotas Martinaitis ir kiti.
