– Kelintą serialą režisuojate? – paklausiau S.Račkio.
– Jeigu skaičiuotume sezonais – „Moterys meluoja geriau“ režisuoju jau penktojo sezono serijas. Iki šių metų „Svetimi“ ir „Nemylimi“ priskaičiavo tris sezonus, tiek pat ir „Motina ir sūnus“. O neseniai Rygoje nufilmavome „Moterys meluoja geriau“ pirmojo sezono latviškąją versiją, vasarį važiuosime filmuoti antrojo sezono.
Į senatvę įklimpau į tuos serialus, bet, matyt, savo kūrybą taip ir baigsiu. Senatvėje sėdėsiu ir žiūrėsiu, ką esu prikūręs.
– Mėgstate žiūrėti serialus?
– Mėgstu žiūrėti ne savo kūrybos, bet rusų serialus. Ten kiti biudžetai ir kitos galimybės. Dabar negaliu atsiplėšti nuo vieno serialo „Atlydys“, pasakojančio apie kiną.
– Kuo sudomino „Obelis nuo obels“ scenarijus?
– Šis serialas kuriamas pagal britų formatą ir pritaikytas Lietuvai. Nors jis vadinamas situacijų komedija, aš kategoriškai su tuo nesutinku. Tai serialas apie gyvenimą. Čia yra ir juoko, ir ašarų, ir tragiškų, ir komiškų epizodų. Herojus ištinka ir rimtos nelaimės, ir tikri džiaugsmai. Negalėčiau pažadėti, kad žiūrovai leips iš juoko.
Gyvenimo negalima įrėminti į jokį žanrą. Jei iš ryto būna komedija, vakare, žiūrėk, jau tragedija, ypač kai grįžti įkaušęs namo. Kokia čia gali būti situacijų komedija? Argi Aleksandro Pogrebnojaus gyvenimas -- „sitkomas“? Manau, kad tai -- tragedija.
– Vis dėlto ko seriale bus daugiau – juoko ar ašarų?
– Gyvenimo. Norime parodyti tikrą dviejų moterų gyvenimą, kuriame bus visokių tikroviškų situacijų. Todėl vieniems jos gali pasirodyti juokingos, kitiems -- nelabai.
– Apie ką pasakoja „Obelis nuo obels“?
– Apie dvi seseris. Viena iš jų ištekėjusi už lošėjo, avantiūristo, kuris nuolat neturi pinigų. Kita – už mylimo ir mylinčio vyruko. Tačiau abu vyrai suka nelegalų verslą, kol galiausiai pakliūva į kalėjimą. Abi seserys lieka gyventi be vyrų viename bute. Viena džiaugiasi, kad „tą debilą pasodino“, kita apgailestauja, kad neteko šeimos maitintojo.
– Kas šio serialo žvaigždė?
– Profesionaliausia aktorė – Rimantė Valiukaitė, kurianti viliokės moters vaidmenį. Labai džiaugiuosi, kad galiu dirbti su šia puikia aktore. Ji mikliai susigaudo, ko norima, visuomet pilna pasiūlymų ir išradingumo. Be to, Rimantė turi nepaprastą humoro jausmą.
– Ar su teatru atsisveikinote ilgam?
– Manau, kad visam laikui. Man ten nebeįdomu. Iš teatro išėjau prieš dešimt metų. Per tą laiką kartkartėmis pasižiūrėdavau, ką galbūt norėčiau suvaidinti, bet supratau, kad nieko. Niekas nebesudomino.
Jau geriau pinigus uždirbsiu sąžiningai kurdamas serialus nei niurkysiuosi neaiškiuose spektakliuose. Mano laikas teatre baigėsi sulig paskutiniu spektakliu Grigorijaus Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį režisavo Rimas Tuminas.
Manau, kad teatras degraduoja, ir tai, ką matau, kartais yra baisiau nei serialai. Mes bent jau neturime pretenzijų į didįjį meną.
– Kai pakviečia vaidinti „Dviračio šou“, neatsisakote?
– Oi ne, niekada. „Dviratį“ kuria nepaprastai šauni ir profesionali komanda, viskas daroma lengvai ir su humoru. Ten jaučiuosi tarsi vaikas, kuriam leidžiama žaisti ir kvailioti. Mes visi kartu improvizuodami žaidžiame, to labai pasiilgstu.
Pastarąjį kartą, kai vaidinau buvusį premjerą Andrių Kubilių, nufilmavome pusę siužeto, staiga režisierius Augustinas Gricius susigriebė, kad ant galvos neprisilipdžiau „kušiuko“ – plaukų kuokšto.
O aš visai jį pamiršau, įsigrūdau į kišenę, taip ir liko. Ką daryti? Staigiai sugalvojome, jog apkaltinsiu Jurgį Razmą, kuris man pamiršo priminti, kad prisisegčiau „kušiuką“. Dabar galvoju, kad nuo šiol reikėtų kaskart jį pamiršti – bus juokingiau, kai klijuosiuosi per vidurį filmavimo.
– Ar turite kampelį, kur pasiilsite nuo darbų?
– Turime sodybą Anykščių rajone. Ten mums su žmona (aktorė Rasa Jakučionytė. – Red.) labai gera. Mūsų didžiausia svajonė - pasistatyti ten namą, kuriame nugyventume likusį laiką.
Rasa tuo net kliedi. Nors ji visą gyvenimą buvo miesto žmogus, dabar kasdien man pasakoja, kaip ji su šunimi eis pasivaikščioti, kaip augins gėles, o žiemą sėdės ir žiūrės į apsnigtą gamtą. Tikiu, kad sulaukus mano 70-mečio ši svajonė išsipildys.
– Ar jūs su žmona vienmečiai?
– Ne, deja, ji 11 metų už mane jaunesnė. O tai man ir kelia nerimą. Kai numirsiu, dar parsives kitą ant mano gero.
