Ukrainiečiai iš pradžių galvojo apie trumpametražį filmą, bet vėliau sumanymas išaugo iki ilgo metražo juostos. Ji buvo filmuojama beveik trejus metus.
„Žalčio nuotaka” – taip pavadinta lietuvių pasakos ukrainietiška kino versija jau sumontuota. Režisierius F.Aleksandrovičius atvyko į Lietuvą įrašyti garso takelio.
„Jūsų šalyje viskas pigiau, be to, filmo kompozitorius lietuvis – tai Giedrius Puskunigis”, – pasakojo režisieriumi tapęs dailininkas tapytojas.
Tačiau mūsų pokalbis prasidėjo ne nuo kino meno, o nuo įvykių Ukrainoje, kurie prikaustė viso pasaulio dėmesį.
– Jūsų šalyje vyksta kova už demokratiją, lietuviai taip pat palaiko ukrainiečių laisvės siekį. Tad kodėl jūs čia, o ne ten?
– Situacija Ukrainoje tarsi pakibusi ore. Valdžia dalija įvairius pažadus, regis, netgi nuolaidžiauja, bet iš tiesų meluoja.
Nufilmavęs juostą buvau grįžęs į Ukrainą, nuo įvykių tikrai neatsiriboju. Į Lietuvą grįžau visai neseniai, nes reikia tęsti darbą – montuoti filmo garso takelį.
O Kijeve liko žmonės, kurie koreguoja vaizdą, kuria kompiuterinius efektus.
Viena vertus, galima mane apkaltinti, kad su žmona ir vaiku pabėgau iš Ukrainos į Lietuvą. Bet juk gyvenimas tęsiasi, tad norisi tęsti ir darbus.
O lietuviams už tai, kad mus palaiko, – labai dėkui. Beje, šis žodis ukrainietiškai skamba taip pat.
– Ar dėl neramumų Kijeve vis dar galima ramiai dirbti?
– Pasaulio žiniasklaida rodo įvykius iš karščiausių vietų, bet Kijevas didelis. Miesto pakraščiuose ramu. Pavyzdžiui, kino studija, kurioje montuojami filmo specialieji efektai, yra užmiestyje, jokie įvykiai ten darbo netrikdo.
– Esate dailininkas ir dailės dėstytojas, kodėl ėmėtės kurti kiną?
– Dėsčiau dailę Kino institute, ten dirbdamas sugalvojau įrodyti sau, kad galiu sukurti filmą. Kaip tarėme, taip su kolega Artiomu ir padarėme.
– Kodėl pasirinkote lietuvišką pasaką?
– Vaikystėje su tėvais kelis kartus poilsiavome Palangoje. Mano tėvas – taip pat dailininkas, jis ten vykdavo į dailininkų kūrybos namus.
Ten ir išgirdau šią legendą. Turėjau lietuviškų pasakų knygą, skaičiau ir daugiau lietuviškų pasakų. Mitas apie moterį ir žaltį, su labai keistais veikėjais man įsiminė. Žinojau, kad ši pasaka lietuviams yra svarbi.
– Vaikystėje greičiausiai ją suvokėte kitaip. Kodėl prie jos grįžote?
– Manau, visa kūryba vienaip ar kitaip remiasi į vaikystės išgyvenimus. Visada grįžtu prie to, kas vaikystėje sužavėjo, pakerėjo, nustebino ar išgąsdino. Iš to susideda visa mano kūryba.
– Šį kūrinį vadinti pasaka būtų nelabai tikslu – sudėtingas siužetas, nestandartinė kompozicija, tragiška pabaiga. Kaip jūs ją perteikėte?
– Nesistengiau tiksliai perteikti siužeto. Mano sprendimas – labiau vizualinis, o ne pasakojantis turinį. Per judesį, plastiką ir vaizdinius išreikšta dviejų skirtingų pasaulių – žmonių ir žalčių – bei dviejų įstatymų – meilės ir pareigos – priešprieša.
Mūsų filmas neskirtas vaikams. Nesistengėme tiksliai laikytis nei literatūrinio kūrinio, nei išryškinti veikėjų charakterių.
Nuėjome kitu keliu – bręstančio konflikto nuojautos. Labai džiaugiuosi, kad aktoriai sugebėjo tai įtaigiai perteikti. Šis filmas – mūsų su Artiomu eksperimentas. Pirmiausia tai reginys. Taip ir turėjo būti, juk mes – dailininkai.
– Eglės vaidmenį atliekanti Skaidra Jančaitė nėra profesionali aktorė, ji dainininkė. Kodėl pasikvietėte ją?
– Esu matęs ją vaidinančią šokių studijos „Aura” vadovės Birutės Letukaitės režisuotame šokio spektaklyje „Medėja”. Mano galva, ji puikiai vaidina. O susitikau ją tarptautiniame dailės plenere „Magnus ducatus artis”. Ji dainavo, o jos mylimasis Tadas Surkis leido aitvarus.
– Kaip filme atsirado latvių aktorius Juris Strenga?
– Jį man rekomendavo lietuviai. Juris buvo tikras didvyris – būdamas 76 metų filmavosi ekstremaliomis sąlygomis, šaltyje, beveik nuogas. Tai aktorius iš didžiosios raidės ir nuostabus žmogus.
– Ką jis įkūnijo?
– Jis įkūnijo pagrindinį neigiamą herojų – Eglės tėvą. Jis mūsų filme simbolizuoja blogį.
O Žilviną vaidina Skaidros mylimasis Tadas. Šiam vaidmeniui jis labai tinka – jo veidas toks, kokį ir įsivaizdavau Žilviną.
– Turbūt daugiausia filmavote prie Baltijos jūros?
– Ne, kaip tik ten filmavome labai mažai. Daugiausia filmavome prie Kėdainių Alpių – taip praminėme teritoriją prie gamyklos „Lifosa”.
Ten daugybę metų buvo verčiamos fosfatų gamybos atliekos. Tas mirusios gamtos peizažas yra nerealus, nežemiškas, kosminis.
Filmuodavome anksti ryte ir vakare, kai būdavo nuostabus apšvietimas. Saulė apšviesdavo tą baltą dykynę ir nudažydavo įvairiomis spalvomis.
Taip pat filmavome Rygoje, Kijeve. O Nidoje filmavome žiemą. Tai paslaptinga, magiška vieta, kurioje vyko nerealūs dalykai. Kai ką nufilmavome, o kai ko nufilmuoti tiesiog buvo neįmanoma. Vyko kažkokie mistiniai dalykai.
– Visuomet įdomu, už kokias lėšas žmonės kuria filmus...
– Visas išlaidas suskaičiuoti sunku. Jei įvardyčiau sumą kaip filmo – tai nedidelė suma, bet kaip vienam žmogui – labai didelė. Mums pavyko susitarti su įvairiomis įmonėmis ir organizacijomis. Jos pagelbėjo ir finansais, ir technika.
Viena tokių – Ukrainos įmonė „Film technika”, gaminanti specialius kranus filmavimams visam pasauliui. Ji mums draugiškai jų paskolino. Tokie kranai buvo naudojami filmuojant „Titaniką”, „Harį Poterį” ir kitus garsius filmus. O įmonė „Patriot” padėjo kameromis.
Tiesą sakant, mums labai pagelbėjo lietuviškas sūris. Vienos kino technikos įmonės turtingas vadovas labai mėgsta lietuvišką naminį sūrį. Mes jam nuolat jo veždavome. Taip kurį laiką ir dirbome: mes jam – sūrį, jis mums – kameras.
– Iš kur to sūrio gaudavote?
– Sūriu mus aprūpindavo Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas. Tai jo indėlis į „Žalčio nuotaką”.
– Ar ketinate filmą parodyti jau šiemet?
– Pirmiausia ketiname filmą siųsti į festivalius, labai tikiuosi spėti iki Kanų kino festivalio. O toliau keliai nežinomi. Viskas priklauso nuo kino platintojų.
Žinoma, Lietuvos rinka „Žalčio nuotakai” yra patogiausia. Vis dėlto filmo platinimas – jau ne kūryba, o verslas. Tikiuosi, atsiras žmonių, kurie tuo užsiims.
