Vieną keisčiausių ir juokingiausių nusikaltimų nepriklausomos Lietuvos istorijoje šį sekmadienį prisimins laida „Mūsų laisvės metai. 2002-ieji“.
Įlipę per balkoną savo pagamintomis kopėčiomis, vagišiai per keletą minučių sugebėjo nubėgti iki kitos salės, išdaužti vitriną, pasiimti eksponatą, nušliuožti virve žemyn ir išnykti iš policijos akiračio. Maža to, palikti spąstus į įvykio vietą skubantiems pareigūnams – nupjautus medžius, vielas ir geležinius strypus, ant kurių „pasimovė“ į įvykio vietą skubantis policijos ekipažas. Dar ir šiandien šią kruopščiai suplanuotą vagystę ir policija, ir muziejaus darbuotojai prisimena lyg kadrus iš kino filmo.
Kruopščiai įvykdyta „Saulės akmens“ vagystė anuomet sukėlė ant kojų visą šalies teisėsaugą. Buvo sudaryta speciali operatyvinė darbo grupė, į Palangą sugužėjo geriausi Lietuvos kriminalistai, kurie neabejojo, jog tai – užsakyta vagystė, o ją įvykdė nusikalstama grupuotė.
„Eksponatas galėjo patekti į privačią kolekciją, galėjo būti išgabentas į užsienį, o blogiausia, kas galėjo nutikti, tai jeigu „Saulės akmenį“ supjaustė į gabalus. Tada, aišku, jis būtų netekęs jokios vertės“, – prisimena buvęs Palangos gintaro muziejaus muziejininkas Antanas Tranyzas.
„Saulės akmens“ pagrobimą pareigūnai vadino amžiaus nusikaltimu, tris mėnesius jie nerado jokio kabliuko. Ir, gali būti, jog jo būtų ieškoma dar ir šiandien, jei nusikaltimą įvykdęs, kaip vėliau paaiškėjo, psichikos sutrikimų turintis Linas Mileška nebūtų susigundęs gardžiu kąsneliu – 20-čia tūkstančių litų. Tokią premiją asmeniui, suteikusiam informacijos apie „Saulės akmenį“, pažadėjo LNK televizija.
„Tai buvo žurnalistinis eksperimentas, siekiant padėti valstybei susigrąžinti savo turtą. „Saulės akmuo“ – vienas iš Lietuvos, kaip gintaro šalies, simbolių, didžiausias gintaro luitas. Norėjosi prie prisidėti prie jo paieškos. Mes nesiūlėme premijos už akmenį, siūlėme premiją už informaciją, kur yra akmuo, nes policija buvo visiškoje aklavietėje, neturėjo jokio siūlo galo. Ta operacija buvo taip surengta, kad nebuvo įmanoma nieko išsiaiškinti“, – pasakojo anuomet šios televizijos žinių tarnybos vadovu dirbęs E.Jakilaitis.
Negalėdami realizuoti unikalaus gintaro gabalo, vagišiai nutarė pasiimti bent jau premiją. Kaip pasakojo muziejininkas A.Tranyzas, keistai atrodantis vyras ilgu paltu vis užeidavo į muziejų ir domėdavosi eksponatais.
„Kai jis pasirodė trečią kartą, nuėjome į salę, kur buvo eksponuojamas „Saulės akmuo“. Vyras sako,jeigu bus išpirka, tai gintaro gabalas gali atsirasti pas jus. Po to ir susisiekėm su E.Jakilaičiu“, – pasakojo A.Tranyzas.
„Nulėkiau į tuometinės savo darbovietės finansų skyrių, sakau, tokia situacija, reikia 20 tūkstančių litų. Ir iš karto išlėkėm į Palangą, – apie 2002-ųjų įvykius pasakojo E.Jakilaitis. – Buvo toks įtarimas, kad tai gali būti provokacija. Nutariau paskambinti policijos generaliniam komisarui – sakau, mums praverstų, jeigu duotumėt kokį pareigūną civiliais drabužiais, kad jis visos operacijos metu būtų šalia. Mums tokį pareigūną paskyrė. Jis prisijungė prie mūsų Klaipėdoje – dviejų metrų ūgio, odine striuke, matėsi, kad ginkluotas. Pristačiau jį ir muziejininkui, ir tam žmogui, kad tai yra mūsų vairuotojas“.
Tuo metu, kai žurnalistas su muziejininku žengė pro grafų Tiškevičių rūmų duris, operacijai jau buvo pasiruošusi ir Palangos policija – A.Tranyzo kabinete buvo prikaišiota „blakių“, už sienos ir parke budėjo pareigūnai. Lygiai penktą valandą vakaro, parko sutemose sušmėžavo žmogaus ilgu paltu nešino lagaminu siluetas.
