Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, Šv.Kristoforo kamerinio orkestro vadovo, Nacionalinės premijos laureato D.Katkaus vaikystė nebuvo lengva.
Jį užaugino vieniša motina, dirbusi skalbėja vaikų globos namuose.
Prie skurdžios algos moteris prisidurdavo persiūdama ir Vilijampolės turguje kartu su sūnumi pardavinėdama drabužius, kurie būdavo nebetinkami nešioti vaikų namų auklėtiniams, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Apie nuoskaudą, kurią iki šiol jaučia savo tėvui, D.Katkus atvirai pasakojo LNK laidoje „Valanda su Rūta”.
Tėvą atstojo dėstytojas
„Vaikystėje ir jaunystėje į kiekvieną sutiktą vyrą žvelgdavau tarsi į tėtį. Kai studijavau tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija. – Red.), ten dirbo profesorius, kuris man buvo lyg tėtis.
Jis atsirado tarsi iš niekur. Tarp mūsų užsimezgė puikus ryšys – jis manimi rūpindavosi, klausdavo, kaip sekasi, padėdavo. Aš jam buvau visiškai atsidavęs”, – prisiminimais dalijosi D.Katkus.
Dirigentas juokavo, kad augdamas be tėvo tapo šiek tiek bobiškas.
D.Katkus sakė, kad jį piktina diskusijos, kas yra šeima. Jis įsitikinęs – šeima yra tuomet, kai gimsta vaikas.
„Nors augau tik su mama, visada jaučiau, kad turiu šeimą. Mama manimi rūpinosi, tačiau namuose galiojo taisyklės, kurių turėjau laikytis. Pavyzdžiui, sekmadieniais turėdavau pakloti lovas, iššluoti kambarius, todėl negalėdavau ilgai miegoti”, – pasakojo D.Katkus.
Išdavystė mirtinai įžeidė
D.Katkus motinos nuolat klausinėdavo apie tėvą, tačiau tiesaus atsakymo taip ir nesulaukė.
Vyras iš jos išgirdo tris savo tėvo likimo versijas. Pagal pirmąją, jis karo metais buvo paimtas į nelaisvę, kalėjo Pravieniškėse. Iš ten esą bandė bėgti, tačiau buvo nušautas. Pagal kitą versiją, vyrui pavyko iš kalėjimo pabėgti, tačiau paskui jis esą paslaptingai dingo.
Remiantis trečia motinos pasakota istorija, D.Katkaus tėvas nekariavo ir nebuvo suimtas. Jis esą Kaune dirbo laikrodininku.
„Iš konservatyvios šeimos kilusi mano motina buvo labai įžeista tėvo išdavystės. Ji taip neapkentė to žmogaus, kad net prieš mirtį nepasakė apie jį tiesos. Ji buvo kieta žemaitė.
Gal mano tėvas buvo koks Karmelitų bažnyčios jaunas kunigas”, – pusiau juokais svarstė vyras.
Įrašai klinikos knygoje
Tais laikais vienišas motinas daug kas laikė amoraliomis. Todėl D.Katkaus motina nusipirko vestuvinį žiedą ir jį nuolat mūvėjo, be to, pasikeitė pavardę – iš Parutaitės tapo Katkiene. Todėl pasklido kalbos, kad kadaise ji buvo ištekėjusi.
Kartą D.Katkus, norėdamas išsiaiškinti tikrąją savo istoriją, nuvyko į kliniką, kurioje gimė. Archyve esančiuose dokumentuose jis aptiko įdomų įrašą.
„Vienu rašalu buvo įrašyta, kad mano motina yra Kazimiera Parutaitė. O šalia ryškiai raudonu rašalu suraityta menamo tėvo pavardė – Pranas Katkus. Tačiau iš tiesų toks žmogus neegzistavo”, – aiškino dirigentas.
Žmonai – pagyros
48-us metus santuokoje su žmona Laima gyvenantis D.Katkus užaugino du sūnus – Mykolą ir Lauryną.
„Buvau prastas tėvas, nes neturėjau pavyzdžio. Be to, menininkui turėti šeimą yra nepaprastai sunku. Gerai, kad turiu žmoną, kuri paaukojo daugiau dėl manęs, nei aš paaukojau dėl jos. Aš buvau tikra bjaurastis”, – šyptelėjo vyras.
O ką jis pasakytų tiems vyrams, kurie be skrupulų palieka šeimą?
„Tai yra žvėriško egoizmo išraiška. Vaikas yra didelė atsakomybė, jis yra žmogus su visomis teisėmis. Viena tų teisių yra turėti tėvą ir motiną”, – rėžė D.Katkus.
