Aplinkinius ji linksmina savo netramdomu temperamentu. Dainininkė mielai kviečiama vesti renginių, koncertuoti. Tad visi jos vasaros savaitgaliai užimti.
Tačiau pakviesta vesti kelionių po Lietuvą laidą „Gyvenu čia“ („Lietuvos ryto“ TV) moteris mielai sutiko.
„Tai labai šviesi laida, – kalbėdama su „TV antena“ džiaugėsi D.Meiželytė. – Kokių mes gražių dalykų suradome toje Lietuvėlėje, kokių nuostabių žmonių sutikome!
Pasiūliau prodiuseriui Sauliui Novikui nuvykti į Bezdonis, Purnuškes, Papiškes ar į kitus kaimus keistais pavadinimais ir papasakoti, kodėl jie taip vadinasi ir kaip ten gyvena žmonės. Argi ne smagu?“
Žurnalisto specialybę Vilniaus universitete įgijusi D.Meiželytė trykšta ne tik entuziazmu, bet ir smalsumu. Jai sunku užsibūti vienoje vietoje, dirbti viename darbe. Pradėjusi nuo žurnalistikos, Donalda vedė daugybę laidų „Radiocentre“, koncertavo, išleido kelis albumus.
Kartu su Profesoriumi Knysliu (Raimondas Paškevičius) ir Gustavu (Audrius Rakauskas) ji vedė laidas vaikams LRT televizijoje.
Vėliau Arūnas Valinskas merginą pasikvietė į LNK, kur ji „Dviračio žyniose“ kūrė spalvingus vaidmenis ir temperamentingai traukė trumpukes.
Donalda dalyvavo daugybėje TV laidų, konkursų, buvo komisijų narė, filmavosi žiburėliuose. 2008 m. ji su Tautos prisikėlimo partija pateko į Seimą.
– Kur buvus, kur nebuvus jūsų keliai ir vėl atvingiavo į televiziją? – paklausiau D.Meiželytės.
– Po darbo Seime grįžti į televiziją labai nesiveržiau, nenorėjau prisirišti. Vis dėlto dalyvavau keliuose projektuose – „Muzikinėje kaukėje“, „Chorų karuose“, kitose laidose.
Man reikėjo atkurti savo renginių ir koncertinės veiklos erdvę. Dabar ten viskas gerai, tad galiu skirti laiko ir kitiems dalykams, pažintinei veiklai.
Štai neseniai padirbėjau TV3 laidos „Mano geriausia draugė“ redaktore, net dalyvavau montuojant laidą – puiki patirtis.
Mano amžiaus moterų televizijoje nedaug. Jeigu esi vyras, o dar toks kaip Andrius Rožickas, Arūnas Valinskas, Audrius Giržadas, Marijonas Mikutavičius, Saulius Urbonavičius-Samas ar koks nors kitas senis – vis vien būsi geidžiamas.
Moterys televizijoje dažniau būna tik aksesuarai – centrinės figūros yra vyrai. Na, išskyrus kelias išimtis – Ingą Jankauskaitę, Rūtą Mikelkevičiūtę ar Editą Mildažytę.
Tiesa, pastaroji veda rimtas laidas. Bet aš juk negaliu tokių vesti. Aš – kaip Rolandas Kazlas. Gali vaidinti kokį nori rimtuolį, bet į jį pažiūrėjus vis vien norisi juoktis. Kaip niekas nepatikėjo, kad galiu būti Seimo narė, taip niekas nepatikės, kad galiu būti rimtų laidų vedėja. O apsimesti aš nemoku.
– Manote, kad tinkate tik komiškiems vaidmenims?
– Pasižiūrėkite į mane – esu apkūni, stambi, didelė.
– Vienu metu buvote akivaizdžiai sulieknėjusi.
– Tai buvo po darbo Seime. O dabar sutriko hormonų pusiausvyra. Sakoma, kad mano amžiaus moterims taip būna.
– Neturite nė 40-ies ir manote, jog esate nebejauna? Kaip po tokio jūsų pareiškimo turėtų jaustis Rūta Mikelkevičiūtė, kuri yra net dvejais metais už jus vyresnė?
– O, ji yra nuostabi, graži, laiminga, tobula. Ji turi puikų vyrą, šeimą, gerą kūrybinę komandą su dešiniąja ranka Giedre Talmantiene. Duokdie kiekvienam tai turėti.
Man smagu važinėti po Lietuvą, dainuoti, vesti renginius. Galiu užsidėti šalmą, apsivilkti statybininko kombinezoną, apsiskarmaluoti kaip čigonė – man linksma. Nors gyvenime būna ir liūdnų akimirkų.
– Nebijote būti juokinga?
– Mes visi esame juokingi. Pirmiausia reikia turėti saviironijos – nereikia bijoti pasijuokti iš savęs ir iš kitų. Tuomet tikrai niekam nebus liūdna.
– Kokia liūdniausia akimirka buvo jūsų gyvenime?
– Prieš dvejus metus, kai mirė tėvas. Tai buvo baisiausias periodas. Nors patyriau ir nelaimingų meilių, ir netekčių, didžiausia gyvenimo tragedija ištiko netekus tėvo.
Patyrusi tiek streso ir išgyvenimų neišlaikiau, vėl pradėjau rūkyti. Bet štai neseniai su giminėmis aplankėme tėvo urną kolumbariume. Stoviu prieš jį ir galvoju: „Ar mano tėtis norėtų, kad aš rūkyčiau?“ Greičiausiai, kad ne, atsakau pati sau.
Perskaičiau knygą apie tai, kaip mesti rūkyti, ir mečiau.
Manau, kad visos gyvenimo traumos ir išgyvenimai mus ko nors išmoko.
– Pagal psichologų sudarytą skausmo skalę pirmoje vietoje vis dėlto yra mylimojo netektis, po kurios moterys numeta nemažai svorio. Prieš kelerius metus tai buvo matyti.
– Gal mano mylimasis buvo Seimas, kurio netekusi taip sulysau? O gal dėl to, kad grįžau į laukines Lietuvos ekonomikos džiungles, arba kitaip – į normalų gyvenimą, kuriame nesu tokia sėsli, kaip buvau Seime?
O dėl mylimųjų, priešingai – įsimylėjusi išsyk netenku daug svorio. Pasižiūrėję į mane galite suprasiti, jog dabar visiškai nesu įsimylėjusi.
– Kurgi ne. Visi kalba, kad turite naują mylimąjį – kaimyną Liną.
– Aš myliu visus savo kaimynus. Meilė žmogui yra ir meilė kaimynui, ir bendruomenei, ir visuomenei. Su šia didžiule meile mes ir važinėsimės per Lietuvą su laida „Gyvenu čia“.
– Garsūs šūkiai. Bet tikra meilė yra kas kita.
– Jei jau kalbame rimtai, šiuo metu mylimojo tikrai neturiu. Juk ne mano metų moteriai susirgti šia psichikos liga – įsimylėjimu. Šia liga reikia persirgti žmonėms iki 35-erių.
Jei negalia mane užpuls vėlesniame amžiuje, žinoma, labai apsidžiaugsiu. Bet tuomet neišvengiamai padarysiu kokį nors labai blogą dalyką – arba užrašysiu savo butą kam nors, ar dar kokią nesąmonę. Bet geriau tokių ligų vengti. O dabar išties turiu nuostabų draugą kaimyną.
– Liną?
– Dabar ne Liną. Kitą.
– Ką jūs dabar labiausiai mylite?
– Dabar labiausiai pasaulyje myliu savo Žiurkę.
– Ar Žiurkė ir yra žiurkė?
– Žiurkė yra mano katė, kuriai jau 14 metų. Štai dabar ištraukiau jai minkštą kailinį užklotą, ji guli nusukusi snukutį, nes aš su ja nebendrauju. O ji tokia miela, tokia mylima. Mano 17-metė dukra Juta labai mėgsta ją fotografuoti.
O jei kalbėsime apie vyrus, šiuo metu mano dėmesio gviešiasi trys. Kiekviena moteris kasdien privalo gauti dėmesio iš vyrų.
Net ir kaimyno dėmesys man malonus. O, kaip jis sako, vis tiek kada nors bus arba Kšyštofas, arba Darjušas.
– Laisvė džiugina labiau nei meilė?
– Laisva buvau visada. Niekada nebuvau sukaustyta.
– Niekuomet niekam nesate davusi jokių įžadų?
– Ne, niekada nebuvau tokia kvaila. Nebent esu ką nors numykusi. Net ir didžiausio aptemimo iš meilės akimirkomis nesu davusi jokių įžadų, kad mylėsiu iki grabo lentos.
Viskas šiame gyvenime yra taip laikina, kad įžadus galime duoti tik prieš Dievą. Ir jei kada nors tokius įžadus duosiu, tai bus labai tikra. Tai vyks bažnyčioje, kunigo Ričardo Doveikos akivaizdoje ir labai atsakingai. Labai atsakingai. Kartoju du kartus.
– Jei taip mėgaujatės laisve ir turite laiko keliauti po Lietuvą, ar esate atradusi mūsų šalyje tai, kas jus nustebino?
– Niekada nebadžiau pirštu į žemėlapius ieškodama ko nors neįtikėtino. Turiu laimę pažinti kraštą ir žmones dirbdama savo darbą – ir Seime, ir koncertuodama, ir vesdama renginius. Myliu visus žmones – pabendravus su kiekvienu gali rasti tokio nuoširdumo, kad net ašara rieda. Gaila tik, kad dažniausiai dėl laiko trūkumo negaliu priimti visų kvietimų.
Niekada nemaniau, kad Lietuvoje yra tokių stiprių žmonių bendruomenių. Neįsivaizdavau, kad tai tokia galinga varomoji jėga. Yra tokių bendruomenių, kur vos kelios dešimtys žmonių susitelkia dėl didingų dalykų ir nuverčia kalnus.
Man labai svarbus pažintinis momentas. Jei mano smegenys apaugtų taukais, šis dalykas mane išjudintų. Kelionė po Lietuvą palieką įspaudą ne tik smegenyse, bet ir širdyje.
– Emigruoti negalėtumėte?
– Kodėl ne – jei reikėtų, šiandien pat. Bet tik su konkrečiu tikslu.
Jei emigruočiau pusmečiui su idėja, kad paskui mane grįš 5000 ar bent 500 lietuvių, tad kodėl gi ne? Vykčiau ten tą pačią sekundę.
– O dėl asmeninės laimės?
– Dėl asmeninės laimės tegu visi važiuoja čia, pas mane. Kokia gali būti asmeninė laimė su kitataučiu? Jis vis tiek niekada gyvenime nesupras nei lietuviško posakio, nei papročio, nei juoko. Tokie santykiai gali būti įmanomi tik dėl sekso.
– Manote, kad seksas ir meilė labai atsiejami dalykai?
– Visaip būna. Niekada nesakau niekada, bet norėčiau, kad mišrių santuokų būtų kuo mažiau.
Mes turime savo žemę, savo šalį, savo papročius. Mums reikia labai nedaug – tik išguiti tą nesąmoningą požiūrį, kad viską turi duoti valdžia, kaip buvo sovietmečiu.
Tik pats gali viską duoti ir sau, ir savo šeimai, ir bendruomenei, ir šaliai. Reikia keisti požiūrį.
O darbo biržą jau būčiau uždariusi seniai, net ir atidariusi jos nebūčiau.
Keliaudama per Lietuvą randu visko – ir darbščių žmonių, ir tinginių, bet smagiausia, kad visur laimi gėris. Ir tai yra džiugiausia.
Sekmadienis 8.50, „Lietuvos ryto“ TV