Lauros Blaževičiūtės dienoraštis
„Anksčiau nei žadintuvas pažadino staiga atgijęs gyvenimas už lango – vienas per kitą pypsintys automobiliai, kažkur plūstanti skardžiabalsė minia (spėju, kad į turgų, nes esame įsikūrę netoliese). Dar tik 5.00 val. ryto. Kažkaip nejauku vartytis lovoj, todėl keliuosi. O ne! Čia juk nėra šilto vandens! Užtai pusryčių kava visai nieko, su malonumu pakartoju. Pusryčiams idealiai prinokęs mango vaisius ir prancūziškas batonas. Kol kas negaliu skųstis. Trumpai apsilankę UNICEF būstinėj, išklausome saugumo instruktažą (dabar jau tikrai prigąsdino, nors vakar, kai vaikščiojom po miestą, visai nebuvo baisu) ir leidžiamės link lūšnyno. Kai jį išvydau pirmą kartą tik nusileidus Haityje, net šmėstelėjo mintis, kad gražu, nes dalis namų nudažyti įvairiausiomis spalvomis ir taip gerai nuteikia. Net sunku būtų patikėti, kiek liūdesio ir nešvaros slepiasi už tų spalvotų sienų...
Artėjame. Vietinių gyventojų gatvėse daugėja. Privažiuojame lūšnyno turgų. Pasiblizginu lūpas ir lipu iš UNICEF džipo... Tvokstelėjęs kvapas iškart supykina. Laikausi, juk viskas tik prasideda ir aš visai ne iš realybės šou, kur miestietė atvyksta į kaimą. Nežinau nuo ko pradėti. Visko tiek daug. Sąvartynas visur. Jame knaisiojasi kiaulės. Tos pačios kiaulės trinasi ir aplink parduodamus maisto produktus. Mėsa aplipusi musėmis. Ir tas nenusakomas dvokas... Žmonės apatiškais veidais slampinėja aplinkui, vaikams smalsu, kalbinami juokiasi, išdykauja.
Susitinkame su UNICEF atstove, kuri aprodo UNICEF įrengtą „vandens kioską“. Jis aprūpina lūšnyno gyventojus švariu vandeniu. Galioja ir tam tikros taisyklės. Pasirodo, vienu kartu galima prisipilti ne daugiau kaip 20 litrų vandens talpos indą, tada vėl stoji į eilę. Tam yra prižiūrėtojas. Šalimais įrengta speciali vieta moterims skalbti ir tualetas su ypač vaizdžiais piešinėliais, aiškinančiais, ką ten reikia daryti. Esamoj situacijoj ši vandens stotelė prilygsta kokiai nors prabangiai lazerinei medicininei įrangai „mūsų pasauly“. Šiame pasaulyje jis taip pat daro stebuklus ir yra tiesiog būtinas, siekiant suvaldyti choleros protrūkius... Pamiršau paminėti, kad po žemės drebėjimo 2010 m. Haityje išlieka didžiausias sergamumas cholera.
Lipame aukštyn. Tankėja gyvenamieji namai, sulipdyti vienas prie kito, vienas ant kito tarsi kregždžių lizdai. Dvokas kopia su mumis kartu. Atkreipiu dėmesį, kad daugėja vaikų, kurie, kaip paskui sužinosiu, vieni leidžia dienas, kol tėvai dirba. Aš kalbu apie visiškai mažulius – kai kurie vos trimečiai. Lietuvoj manęs niekas nesuprastų, jei išbėgčiau išnešti šiukšles palikusi sūnų Jokūbą vieną.
Pakeliui užkalbiname jauną moterį, kuri sutinka įsileisti į savo namus. Po truputį pradedame bendrauti ir ji papasakoja savo istoriją. Per žemės drebėjimą jos namai buvo visiškai sugriauti, žuvo vyras, ji liko nėščia, su trimečiu berniuku (dabar jam šešeri). Pirmąjį mėnesį moteris praleido gatvėj, dabar nuomojasi kambarį lūšnyne (kaina – 40 USD per mėnesį). Metai po žemės drebėjimo visi iš eilės persirgo cholera – pirma ji, o po to ir abu berniukai. Moteris sako, kad baisiausia buvo, kai sirgo ji pati, nes labai bijojo, kas nutiks berniukams, jei ji numirs. Moteris nuolat dėkojo Dievui, kad leido jiems visiems išgyventi... Ji išskubėjo į darbą, palikusi mane su berniukais.
Trimetis saldžiai miegojo. Leidau sau pasižvalgyti. 10 kvadratinių metrų kambaryje nebuvo nieko, tik čiužinys, nagų dildė, viena priemonė plaukams, batono gabalas. Visa virtuvė tilpo kibire – vos vienas puodas ir keletas bliūdelių. Vaikai teturėjo mažą kamuoliuką ir mažytį rožinį susivėlusį poniuką iš animacinių filmų. Mažylis prabudo, brolis iškart padalino batoną pusiau ir davė broliukui valgyti. Man tai buvo pati liūdniausia akimirka per visą dieną... Man atrodo, ir mane sukando blusos."
