Atostogos Karibų jūroje. Skamba prabangiai, tačiau L.Blaževičiūtė į Haičio Respubliką išvyko ne pramogauti, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena". Tolimoje Lotynų Amerikos valstybėje kartu su dar keliais lietuviais – aktoriumi Giedriumi Savicku, UNICEF geros valios ambasadore aktore Virginija Kochanskyte bei „UNICEF Lietuva“ vykdomąja direktore Jovita Majauskaite TV3 vadovė lanko skurdžiai gyvenančius Haičio vaikus bei šeimas.
Haitis – viena skurdžiausių pasaulio valstybių
„Sąvartynas visur. Jame knaisiojasi kiaulės. Tos pačios kiaulės trinasi aplink pardavinėjamus maisto produktus. Mėsa aplipusi musėmis. Dvokas nenusakomas.
Žmonės apatiškais veidais slampinėja aplinkui, vaikams smalsu, kalbinami juokiasi, išdykauja“, – savo kelionės dienoraštyje pirmuosius įspūdžius aprašė L.Blaževičiūtė (visų misijos dalyvių dienoraščiai skelbiami portalo lrytas.lt rubrikoje „Bendraukime“).
Beviltiškas skurdas, dvokas, karštis ir kasdienė kova už išgyvenimą – toks vaizdas greičiausiai įsirėš visiems misijos dalyviams į atmintį. Nieko nuostabaus, nes statistika čia liūdna – 80 proc. vaikų neišgyvena iki vienų metų. Iš likusiųjų daugiau nei penkerių metų sulaukia 44 proc.
– Paaukojote atostogas su šeima dėl labdaros? – paklausiau L.Blaževičiūtės, kuri į tolimą šalį iškeliavo palikusi savo mažametį sūnų vyrui.
– Nepavadinčiau to auka. Vykti į misiją norėjau ir pernai, tačiau neleido darbai, o ir sūnus Jokūbas dar buvo per mažas. Tiesiog nesinorėjo taip ilgai vasarą be jo keliauti.
– Ar šiemet jis jau sukalbamesnis?
– Jokūbui jau treji, su juo galima susitarti, jau ir dienas moka skaičiuoti, kiek manęs nebus. Vyras taip pat ragino prisidėti prie misijos.
– Ar ilgai nematysite šeimos?
– Misija truks kiek ilgiau nei savaitę, paskui planuoju dar keletą dienų praleisti Kuboje, kurioje nesu buvusi. Pirmąsyk tokiam ilgam laikui išsiskirsime su šeima.
Su UNICEF dirbame jau ne vienus metus. Man patinka UNICEF iniciatyva, skatinanti pažvelgti plačiau nei Lietuvos rūpesčiai.
Visi esame pasaulio piliečiai. Esu įsitikinusi, kad projekto sėkmė labai priklauso nuo to, kiek įdėsi pastangų ir širdies, todėl paprastai pati daug dalyvauju TV3 kuriamuose projektuose – šįkart tikslas ypač svarbus, kalbame apie vaikų ir motinų išgyvenimą.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl noriai sutikau vykti į misiją. Aš iš principo tikiu labdaros idėja, juolab kad ir TV3, jau daugelį metų organizuojanti Išsipildymo akciją, įrodė, kiek daug galima padaryti susibūrus kartu.
Žinoma, problemos Haityje visai kitokios nei Lietuvoje. Kol kas jiems svarbiausia išgyventi, o Lietuvoje jau galime galvoti apie psichologinį vaikų komfortą, švietimą, pažangią medicinos įrangą.
– Ką konkrečiai veikiate Haityje – dalijate vandenį, medikamentus, žaislus?
– UNICEF nori padėti iš esmės. Pavyzdžiui, reikia ne tik įrengti švaraus vandens kioskus ir viešuosius tualetus, bet ir išmokyti žmones jais naudotis. Skurdas čia toks didelis, kad reikia ne vienos ir ne dviejų tokių vandens stočių bei maisto centrų nusilpusiems mažyliams.
Mūsų tikslas – susipažinti su problemomis ir išsiaiškinti, kaip jas galima spręsti. Turime papasakoti apie jas Lietuvos žmonėms ir pakviesti juos padėti.
– Į ką misijoje kreipiamas didžiausias dėmesys?
– Dar prieš vykdama į šią šalį pagalvojau, kokie esame laimingi, kad gyvename ne Haityje.
Jungtinių Tautų duomenimis, tai skurdžiausia šalis pasaulyje. Situaciją dar labiau pablogino 2010 m. įvykęs stiprus žemės drebėjimas. Tas kraštas nuolat kenčia nuo gamtos stichijų.
2012 m. praūžė uraganas. Po žemės drebėjimo Haityje buvo didžiausias pasaulyje choleros protrūkis. Jo pagrindinė priežastis – švaraus vandens trūkumas.
Todėl pagrindinis visų mūsų tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų, kurios būtų skiriamos švariam vandeniui, maistui, skiepams, padėsiantiems išgyventi skurstantiems Haičio vaikams ir moterims, kad šios galėtų pasirūpinti ne tik savo, bet ir našlaičiais tapusiais mažyliais.
– Kas jus labiausiai sukrėtė?
– Neįsivaizdavau, kad taip galima gyventi. Tokia nešvara ir beviltiškas skurdas.
– Ar šioje šalyje jums nepavojinga?
– Privalomųjų skiepų nereikėjo, bet kadangi daug keliauju, esu pasiskiepijusi nuo pavojingų ligų.
– Ar Haičio žmonės patys bent kiek stengiasi tvarkytis, kuoptis, švarintis, ar tik laukia pagalbos?
– Sutinkame įvairių žmonių. Lūšnynuose žmonės labiau apatiški. Kitaip nei tikėjausi, jie nieko nekaulijo, pyko dėl fotografavimo. Manau, jie tiesiog su viskuo susitaikę ir taip gyvena nekeldami per daug klausimų. O štai kalnuose matėme skurdžių, bet sutvarkytų ūkių, tvarkingų moterų ir vaikų.
– Kas jų didžiausias priešas? Stichijos, skurdas, karštis, nešvara ar apsileidimas ir tinginystė?
– Čia Karibai, todėl atrodo, kad jie turėtų būti laimingi. Tačiau taip nėra. Sakyčiau, istorija ir gamta lėmė, kad Haitis šiuo metu yra skurdžiausia šalis pasaulyje.
– Ar nebijote pakliūti į nenuspėjamos stichijos nasrus?
– Jei visko bijosi, nieko ir nepadarysi. Juk net ir namuose gali visko atsitikti. Esu linkusi manyti, kad viskas bus gerai. Žinoma, visur reikia elgtis protingai ir saugotis.
– Ko labiausiai bijote?
– Siaubingai bijau uodų, bet jie mane labai mėgsta. Kai esu kompanijoje, visi kiti gali būti ramūs. O šiaip nebijau nieko. Dirbant tokį darbą kaip mano, kuris yra įtemptas, be galo dinamiškas, reikalaujantis kūrybinės energijos, būtinas adrenalinas. Manau, jo gausiu ir šioje kelionėje. Žinoma, jis bus kitoks nei dviračių žygyje ar laipiojant kalnuose.
– Regis, jūs dažniau ir renkatės ekstremalų poilsį?
– Man tai padeda pailsėti, pabėgti nuo visų darbų. Tik tuomet, kai gaunu dozę adrenalino, jaučiuosi gerai pailsėjusi. Sugrįžus vėl norisi kibti į darbus, kurti idėjas, versti kalnus.
– Kokia buvo ekstremaliausia jūsų kelionė?
– Kopimas į Elbrusą 2009 metais. Jo viršūnė siekia 5642 metrus. Tai buvo mano pirmoji įveikta viršukalnė. Praėjo penkeri metai, bet įspūdžiai vis dar ryškūs. Ar sunku? Žodis „sunku“ yra reliatyvus, viskam reikia pasirengti. Bet tokie dalykai padeda išbandyti save ir nustatyti savo galimybių ribas.
– Ar jūs sportuojate?
– Taip, su vyru žaidžiame lauko tenisą. O dabar dar abu pradėjome mokytis šokinėti į vandenį nuo tramplino.
– Užkrėtė TV3 projektas „Šuolis“?
– Taip. Buvau davusi žodį, jei projektas bus sėkmingas, lankyti šuolių į vandenį treniruotes pati. Taigi pastarąjį pusmetį abu su vyru treniruojamės. Mūsų tikslas nėra nušokti nuo kuo aukštesnio bokšto, svarbiau – išmokti valdyti savo kūną.
Šokinėjant reikia ypatingos koncentracijos. Jau užlipome ir ant trijų metrų aukščio tramplino. Pabandžiusi pati supratau, kokius neįtikėtinus dalykus darė mūsų šou dalyviai ir kaip greitai tobulėjo.
– Ar turite dar kokį nors pomėgį?
– Mano darbas – kartu ir pomėgis. Jam skiriu daug laiko, todėl laisvalaikį su vyru planuojame taip, kad galėtume kuo daugiau pabūti kartu. Kai yra bendrų pomėgių (sportas, kelionės) – idealu. Tik ši kelionė be sūnaus ir vyro. Bet jie liko su močiute, prie jūros, nemanau, kad labai liūdės.
– Esate stipri asmenybė, vis ieškanti ekstremalių pojūčių. Kas jus gali išmušti iš vėžių?
– Išvargina žmonės, kurie daug energijos eikvoja juodindami, šmeiždami, kenkdami. Mane tai liūdina. Mokausi nereaguoti į tai jautriai, stengiuosi atsiriboti.
