Tekstinis serialas „Vilniaus sostinė“
VI serija. Laiko mašina
Scenaristas Skaisgirys lėtai padeda savo beveik pabaigtą scenarijų ant prodiuserio Rolo stalo. Pagalvoja: „Velnias, negi tikrai niekas nepasikeitė? Juk tai buvo taip senai“.
1 scena
1991 metai. Vasaros vakaras. Vilniaus „Žalgirio“ stadionas. Dar iš visai pakenčiamo, neišarto, bet jau pavargusio stadiono traukia laiminga minia. O kodėl gi ne? Pagaliau jų mylima komanda laimėjo. Iš minios atsiskiria vienas jaunuolis. Jo vardas Dirvožemis. Paskutinius pinigus išleidęs bokalui alaus pėsčiomis patraukia Saulėtekio link.
2 scena
Tas pats vakaras. Troleibusų stotelė prie „Lietuvos“ kino teatro. Šalia vis dar kultūringai atrodančio kino pastato mindžikuoja jaunuolis, vardu Asiliukas. Jam patiko filmas, kurį jis ką tik pamatė. Tai pirmoji kino juosta tokioje įspūdingoje salėje. Na, nereikia užmiršti, kad Sostinėje jis – vos kelios dienos. Ir kas čia blogo? Bananų pirmą sykį taip pat neseniai paragavo. Pagaliau atvažiuoja troleibusas, nr. 2. Į „Niujorką“.
3 scena
Vakaras tęsiasi. Vilnius. Taikos gatvė. Afganas, apžiūrėjęs beveik naują sovietinės statybos butą, iš kurio atsiveria nuostabi miesto pakraščio panorama, sėda į tėvo dovanotą žiguliuką. Mašina – dovana už sėkmingą mokslų pradžią Vilniaus universitete. Dar kiek pasvajoja, tada užgula akseleratorių ir tuščiomis miesto gatvėmis greitai pasiekia „Kamčiatką“.
4 scena
Naktis. Saulėtekis. Blokada padarė savo. Studentų miestelio gatvės neapšviestos, šilto vandens nebėra, automobilių gatvėse – vos vienas kitas. Pralinksmina tik du lėktuvai, praskrendantys per dieną, ir buvusių kolūkių pirmininkų sūnelių žiguliai, rymantys didelėse automobilių stovėjimo aikštelėse. Kita vertus, studentų fantazija pramogoms – itin laki.
5 scena
Dabartis.
PRODIUSERIS ROLAS: Ką tu čia rašinėji? Tuo metu visi vienodom sąlygom gyveno. Žmonės dėl nepriklausomybės ir laisvės kovojo. Nėra čia ko sarkastiškai rašinėti.
SCENARISTAS SKAISGIRYS: Rolai, tu kaip tikras prodiuseris – net iki galo neperskaitęs, išdedi į šuns dienas.
6 scena
1991 metai. Ta pati vasaros naktis. Bendrabutis nr.49. Jau lauke tvyro nuostabus keptų bulvių kvapas. Atvėrus bendrabučio duris plūsteli daugiau kvapų. Be abejonės, kai kurie primena vakarykštes linksmybes, išlietą alų. Mažam kambarėly sėdi trys jau pažįstami herojai – Dirvožemis, Asiliukas ir Afganas. Staiga vidun su didžiule keptuve bulvių įžengia Šerno Kailis. Jo eilė buvo daryti vakarienę. Asiliukas nuo palangės paima mamos darytą baltą mišrainę. Ilgai nelaukus vyrai pradeda gurmaniškai vakarieniauti. Kadangi šioje kompanijoje didžiausias autoritetas yra Dirvožemis, jis prabyla pirmas.
DIRVOŽEMIS: Žinot, dabar tai futbolas atsigaus. Visgi – sporto karalius.
ASILIUKAS: Na, jei taip sakai, tai ir kultūra suklestės. Menininkams atsivers didžiulės galimybės. Nors ir etatų nebus.
Afganas lėtai nužvelgia abu draugus ir nusišypsojęs pagalvoja: „Ką jus čia peizėjat? Geriau apie savo užpakalius pagalvokit“.
DIRVOŽEMIS: Jei bus gerai futbolui, tai ir kitos sporto šakos klestės. Bus baseinai, ledo ritulio aikštės, teniso kortai. Bet svarbiausia – stadionas.
ASILIUKAS: Tau – tik sportas. Tautos dvasią ir išlikimą tik kultūra puoselėja ir saugo. Sakau jums, ateitis – kultūra.
Šerno Kailis, būdamas tyliausias, bet tikrai ne naiviausias, baigdamas kirsti paskutinius bulvių likučius bando įsiterpti.
ŠERNO KAILIS: Vyrai, mokslas svarbiausia.
AFGANAS: Ką jūs kalbat? O tai verslas? Jis čia paskutinėj vietoj?
Visi nuščiuvo ir sužiuro į pastarąjį, tačiau nė vienas nedrįso prieštarauti.
DIRVOŽEMIS: Jūs – kaip norit, bet aš galiu lažintis, kad po penkių metų bus naujas futbolo stadionas ir mes žaisim ne tik „Čempionų taurėj“, bet ir pasaulio čempionate.
ŠERNO KAILIS: O Saulėtekio bendrabučiai bus kaip „Lietuvos viešbutis“. XXI amžiaus studentai jau nepajus to laikmečio, kaip mes.
Asiliukas, tikėdamas kultūros svoriu tautai, vis svajojo, koks nuostabus bus kino teatras po penkių metų. Staiga, lyg iš sapno jį pažadina Afganas.
AFGANAS: Nežinau, kaip jūs, bet aš jau prisikariavau. Todėl Taikos gatvėje išsirinkau mažą butuką. Ten ramu, Vilniaus pakraštys. Įkursiu smulkų verslą ir gyvensiu kaip Vokietijoj.
Tuo metu virš Saulėtekio praskriejo antrasis dienos lėktuvas. Visi keturi svajingai sužiuro pro langą. Jie dar niekada neskrido lėktuvu.
7 scena
Prabėgo X metų. Personažai – ne žmonės. Jie taip ilgai negyvena. Tačiau tie patys žmonės mena: kai paskutinį kartą Dirvožemis pamatė „Žalgirio“ stadioną veją ir tai, kas liko iš legendos, jam neatlaikė širdis. Po begalinių kultūrininkų pjautynių dėl „Lietuvos“ kino teatro Asiliukas buvo uždarytas į Lietuvos zoologijos sodą. Sako, kad Afganas vis dar gyvena Taikos gatvėj. Bet dėl išsiplėtusio miesto, dusinančių kamščių ir neaiškios viešojo transporto sistemos jau senai nebebuvo Senamiesty. Kaip ir daugelis miegamųjų rajonų gyventojų. Na, o Šerno Kailis liko gyventi laiko tėkmės nepaliestame studentų miestelyje.
8 scena. Dabartis. PRODIUSERIS ROLAS: Klausyk, Skaisgiry, ką tu sau galvoji? Tu žinai kiek kainuoja padaryti istorinį serialą? Ar įsivaizduoji kiek reikia rūbų, grimo? O kur dar to laikmečio lokacijų atkūrimas. Ar manai, kad už tuos juokingus pinigus dekoracijas pagaminsim? Ir galų gale, kur istorijos kulminacija? Kur pabaiga?
SCENARISTAS SKAISGIRYS: Čia – ne istorija, Rolai. Čia – dabartis.
Šeštos serijos pabaiga.
