Maždaug prieš penkerius metus V.Mičiulienę ir jos artimuosius užgriuvo nelaimių lavina. Apako aktorės tėvas. Tetą ištiko insultas, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena".
Pati humoristė susirgo cukriniu diabetu. Jai buvo išoperuota skydliaukė, kurį laiką aktorė negalėjo dirbti.
Daugelio žiūrovų iš laidų „Puikusis šou“ (TV3), „Prajuokink mane“ (BTV) ir serialo „Miesčionys“ (BTV) pažįstamos aktorės gyvenimas nelepino ir anksčiau.
Kai jos vaikai buvo maži, iširo santuoka. Sūnus Jokūbą (27 m.) ir Matą (22 m.) moteris užaugino viena.
„Jaunėlis įvedė tradiciją – per Tėvo dieną esu sveikinama aš“, – šypsojosi moteris.
Šiuo metu aktorė gyvena Subačiuje (Kupiškio r.) ir ten dirba kultūros namų režisiere.
Daugiau nei dešimtmetį alkoholio nevartojanti V.Mičiulienė sakė, kad atsipalaiduoti jai nereikia.
„Aš tiesiog neįsitempiu“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“ sakė humoristė.
– Ar, be sūnų, šalia yra koks nors žmogus, kuris padeda ištverti sunkias akimirkas? – pasiteiravo laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Esu iš tų žmonių, kurie visas bėdas įveikia patys. Kitaip nemoku. Kai kas nors sukrečia, sustoju ir apmąstau.
Prisimenu, mano močiutė sakydavo: „Nelaikyk savy nieko, paleisk.“ Aš taip ir darau – apmąstau savo bėdas ir jas paleidžiu. Neanalizuoju.
Ar analizuosi, ar ne, niekas nepasikeis. Bėdas reikia įveikti, o ne lieti emocijas ar taškytis.
– Ar kada nors verkiate, pykstate?
– Kartais verkiu, tačiau emocijų reikšti nemėgstu. Mane tėtis nuo vaikystės mokė, kad reikia būti stipriai.
O iš pusiausvyros mane gali išvesti didelė neteisybė. Tada galiu išsiveržti kaip ugnikalnis.
– Kodėl tapote aktore?
– Nieko daugiau nemokėjau. Mano mama buvo medikė, tėtis dirbo „Ekrano“ televizorių gamykloje. Jis norėjo, kad mokyčiausi prekybos, bet aš užsispyriau tapti artiste.
Esu vienturtė, buvau labai lepinama. Tėvams reikėjo mane auklėti griežčiau, gal būčiau tapusi žmogumi.
– Būdama 25-erių susituokėte su 18-mečiu. Kodėl nesusiklostė jūsų bendras gyvenimas?
– Taip jau išėjo. Tai praėjęs etapas. Jis turi kitą šeimą, vaikų.
Bet mes iki šiol bendraujame. Juk būna taip – žmonės ateina į tavo gyvenimą, atlieka savo vaidmenį ir išeina. Nereikia dėl to pykti.
Gyvenimo spektaklyje su juo turėjau susilaukti dviejų vaikų. Taip ir įvyko. Galėjome turėti dar ir dukterį, tačiau tam nebebuvo laiko.
– Kodėl neištekėjote antrą kartą?
– Buvau pasižadėjusi, kad kol vaikai gyvens su manimi, jiems neteks su svetimu vyru kovoti dėl mano dėmesio. Savo pažadą ištesėjau.
Dabar nėra tokio vyro, kuriam galėčiau pasakyti „taip“. Tačiau negali žinoti, kaip bus vėliau.
– Jūsų draugė aktorė Asta Baukutė buvo pasišovusi surasti jums gerą ir rūpestingą vyrą. Ar priimtina, kad jums vyro ieško kiti?
– Jei tik pajuntu, kad kas nors ieško man vyro, bėgu šalin. Kartą penktaklasis sūnus pasakė, kad pas mus ateis jo draugų, ir liepė man pasipuošti.
Kai atidariau duris, išvydau keturis statybininkus, kurie gretimoje laiptinėje nuomojosi butą. Kai jie išėjo, pasakiau sūnui, kad tai būtų paskutinis kartas.
– Kokie, jūsų nuomone, yra Lietuvos vyrai?
– Tokie, kokius juos padaro jų motinos ir žmonos.
Jei vyras gražus, pareigingas, atsakingas, žinok, tai jo moters rankų darbas.
Pritariu mados istoriko Aleksandro Vasiljevo minčiai, kad moterims reikia namų, o vyrams – pergalių, po kurių jie nori grįžti ten, kur laukia ramybė.
– O kaip buvo jūsų santuokoje?
– Kartu gyvenome dešimt metų, tačiau ilgainiui pasikeitė vertybės ir norai. Jis yra menininkas. O aš esu viskas, kuo reikia būti. Jis išėjo tik pergalių, o aš pasilikau namuose.
Bet nėra taip, kad jis blogas, o aš gera. Mano klaida ta, kad buvau perėmusi motinos požiūrį į vyrą. Esą, kad ir ką vyras padarys, viskas bus gerai.
Pernelyg rimti – vien tik mulkiai
V.Mičiulienei teko tradicinė laidos užduotis – baigti vedėjos pradėtus sakinius.
Jeigu gaučiau dovanų čekį plastinei operacijai, pasitobulinčiau... smegenis.
Seksualiausia vyro savybė... humoras.
Mitas, su kuriuo dažnai susiduriu, yra... blondinės – kvailos.
Mano mėgstamiausias posakis... Dievo garbei.
Didžiausias mulkis tas, kuris... per daug sudėtingai ir rimtai žiūri į gyvenimą.
Jeigu galėčiau persikelti gyventi į bet kurią epochą, pasirinkčiau... pirmykštę bendruomeninę santvarką.
Jei kryžkelėje kelias dešinėje vestų į meilę, o kairėje – į laimę, rinkčiausi... esu iš tų žmonių, kurie visada suka į kairę, nes ten linksmiau.
Parengė Vykintė Budrytė
