Floristas? Stilistas? O gal tik darbo ieškantis žmogus? Net didžiausi žinomų žmonių gyvenimo ekspertai, ko gero, negalėtų pasakyti, kuo užsiima M.Petruškevičius.
Todėl „Lietuvos ryto" televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė pašnekesį su juo pradėjo nuo to.
– Pats prisipažinote, kad esate bedarbis. Kiek laiko nedirbate?
– Metus.
– Iš ko gyvenate?
– Ne veltui tiek metų dirbau televizijoje.
– Norite pasakyti, kad per tuos metus prisikimšote pilną kojinę?
– Bent jau drabužių prisipirkau tiek, kad dar ilgai užteks. Savo laiką dabar skiriu planavimui to, ką veiksiu ateityje.
– Bet juk ir pavalgyti reikia. Duonos, sviesto kalbomis ir planais nenusipirksi.
– Aš mažai valgau, todėl taip gerai atrodau. Moku taupyti.
Nebūtina vien dirbti. Aš negimęs būti kokiu nors statybininku. Kas dirba, tegul dirba. O aš esu gražus – džiaukitės manimi.
Ir baikite kabinėtis provokuojamais klausimais. Be darbo ilgai nebūsiu – šiemet bandysiu atidaryti savo gėlių saloną.
Lietuvoje įprasta manyti, kad gėlių parduotuvės – tik kiosko lygio. Užsienyje yra kitaip. Gėlės – tai grožis. Ar būtų ne puiku, jei jums atėjusiai gėlių atidarytų duris, pavaišintų kava?
– Girdėjau, vyksite į kursus Paryžiuje.
– Į tuos, kuriuos rengia vienas garsiausių pasaulyje floristų ir kurie vyksta prabangiame viešbutyje „Four Seasons“, labai sunku patekti. Jie – tik išskirtiniams žmonėms ir daug kainuoja.
– Ir tiems kursams susitaupėte?
– Yra gerų žmonių, kurie supras, kad man tie kursai reikalingi.
– Kodėl nusprendėte nebedirbti stilistu ir grįžti prie gėlių?
– Stilisto darbas – praeitis. Nebeįdomu. O floristika mane lydi nuo vaikystės.
Mokykloje buvau ne kartą įvertintas už kalėdines kompozicijas. Nuo 16-os savaitgaliais dirbau gėlių salone, o atlyginimą išleisdavau su klasės draugėmis vienoje Laisvės alėjos kavinėje.
– Motina tikėjosi, kad būsite medikas. Pats nenorėjote?
– Vienu metu norėjau ir pats, bet tai buvo labai seniai. Pamenu, piešdavau gydytojus su pacientų įteiktomis puokštėmis gėlių. Vėliau planai ir norai keitėsi.
– Labiau norėjote išgarsėti?
– Aš jau esu garsus ir man to pakanka. Tai nebuvo tikslas. Tai numačiau dar mokykloje. Žinojau, kad būsiu televizijoje, būsiu populiarus. Ir dabar žinau, kaip viskas dėliosis. Dėl tikslo daug ką padaryčiau – tai viena stipriausių mano savybių. Džiaugiuosi, kad toks esu.
– Koks yra stilisto honoraras?
– Nebūtina visko vertinti pinigais. Daug kartų konsultavau be atlygio, nes buvo smagu patarti vienam ar kitam žmogui.
– Jūsų patarimų klausdavo net dabartinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Jei tebedirbtumėte kartu, ko neleistumėte jai apsirengti?
– Trikotažinės suknelės.
– Turite savo vardo kvepalus, vardinius šokoladinius saldainius su aukso dulkėmis. Ne kiekvienas galėtų tuo pasigirti.
– Šie projektai susiję su ponios Almos Adamkienės labdaros fondu, kuriam atiteko dalis pelno už parduotus produktus.
Aš pats už tai negavau jokio atlygio. Man buvo tiesiog smagu, tai investicija į save, kurios nebūtina matuoti pinigais, o juo labiau grašiais.
– Kodėl grašiais?
– Lietuvoje visi nori gražiai, prabangiai gyventi, gerai atrodyti, bet mokėti stilistui ar floristui nenori.
Esame įpratę už gvazdiką mokėti du litus, tačiau nesuprantame, kad galima mokėti ir dešimt.
– Kokia gėlė jums gražiausia?
– Dievinu baltas lelijas. Tai karališka gėlė, kaip ir balta chrizantema. Jas deda ant kapų, o aš chrizantemomis puošiu namus. Šiuo metu man pati gražiausia yra raudona rožė. Ne bet kokia – specialios rūšies.
Galvosopis – dėl purvinų batų
M.Petruškevičiui teko tradicinė laidos vedėjos užduotis užbaigti pradėtus sakinius.
Jei turėčiau milijoną... kurčiau grožį.
Negaliu išeiti iš namų, jeigu... mano batai nešvarūs. Nuo to man skauda galvą.
Stereotipas, kurį nuolat apie save girdžiu... kad esu arogantiškas. Man tai patinka.
Kai įsimyliu, pasidarau... laimingas.
Santykiuose svarbiausia... meilė.
Tuštybių mugė – tai... tikroji prabanga.
Parengė Milda Zavarskytė
