Prieš keletą metų socialiniame tinkle „Facebook“ aktoriaus gerbėjai sukūrė grupę „Rolandai, grįžk į TV“, kuri turi apie 50 tūkst. mėgėjų.
R.Kazlas tvirtina televizijoje dirbęs nuoširdžiai, bet supratęs, kad ten per ankšta. Tad jis pasitraukė iš ekrano ir visa galva pasinėrė į vaidybą teatre. Sąmoningas aktoriaus pasirinkimas buvo įvertintas – už išskirtinius vaidmenis teatro scenoje R.Kazlas yra gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją bei du Auksinius scenos kryžius.
Po ilgos tylos aktorius atsivėrė LRT televizijos laidai „Gyvenimas“.
Tryliktus metus santuokoje su antrąja žmona Sigita gyvenantis vyras augina dukrą Indrają (12 m.) ir sūnų Margirį (3,5 m.). Jis tvirtina esąs dėkingas šeimai už tai, kad gali dirbti, kurti, tinginiauti, filosofiškai sėdėti.
„Vaikai skatina mano kūrybiškumą ir atmintį. Mano sūnus sako, kad su tėčiu žaisti geriausia, o rimtiems reikalams yra mama“, – šypsojosi R.Kazlas.
Šeimai tenka prisitaikyti ne tik prie jo repeticijų ir gastrolių po užsienį, bet ir prie išsiblaškymo.
„Eiles skaityti galiu prikeltas vidury nakties, bet dėl tokių dalykų kaip skaičiai jaučiuosi lyg silpnaprotis. Neatsimenu, kur ką padėjau, nors tai ką tik laikiau rankose“, – prisipažino R.Kazlas.
Rolandas pasakojo, kad prieš kiekvieną premjerą jo artimųjų laukia iššūkis. Aktoriaus šeima žino, kad tuomet geriausia jam duoti ramybę.
R.Kazlas šypsodamasis sakė, kad kai ruošiasi naujam vaidmeniui, po namus vaikšto ne jis, o į jį įsikūnijęs personažas.
Tai patinka ne visiems. Tarp tokių – foksterjerų veislės šuo Teris.
„Būna, kad užsimirštu. Mano šuo tai tikrai jaučia. Kai mano judesiai tampa kitokie, jis žiūri lyg paklaikęs. Paskui prisiartina apuostyti, ar tai tikrai aš.
Pagal šuns elgesį galiu pasitikrinti, ar gerai vaidinu. Jei jis lekia nuo manęs, vadinasi, įsikūnyti pavyko“, – nusišypsojo aktorius ir prisipažino, kad po premjeros visi šeimos nariai atsikvepia.
Aktorius kūrybinę įtampą malšina bėgiodamas. „Jei nežinau atsakymo į kokį nors klausimą, apsirengiu sportiniais drabužiais, apsiaunu bateliais ir išbėgu valandai. Grįžęs atsakymą jau žinau“, – prisipažino R.Kazlas.
Bėgiodamas jis sustiprėja ir dvasiškai, ir fiziškai. Ne veltui žiūrovės aptarinėja atletišką aktoriaus išvaizdą.
Išgirdęs šį komplimentą aktorius nusijuokė ir sakė, kad sportuoja ne dėl to. Bėgiodamas jis gali būti savimi – be kaukių, vaidmenų ir svetimų aistrų.
Aktorius ne kartą yra bėgęs maratoną ir Lietuvoje, ir užsienyje. Neseniai grįžo iš varžybų Lenkijoje. Tarp 2000 dalyvių 45–50 metų vyrų kategorijoje R.Kazlas finišavo 193-ias.
„Atsikeliu 4 val. ryto, nuvažiuoju 500 kilometrų, nubėgu 21 arba 42 kilometrus, nieko nelaimiu, dar už startą sumoku, tačiau puikiai pailsėjęs parvairuoju 500 kilometrų namo ir einu miegoti. Turbūt tai niekam nesuprantama, bet man tai yra atgaiva“, – pasakojo R.Kazlas.
Prisimindamas jaunystę R.Kazlas prisipažino nebuvęs šventasis. Yra linksminęsis taip, kad kartais nesinorėdavo net prisiminti.
Vyras skausmingai išgyveno žlugusią pirmąją santuoką su manekene Nerija Klevečkaite. Pora susituokusi buvo vos dvejus metus. Tiek pat jie kartu gyveno iki vestuvių.
Vis dėlto nei didesnių, nei mažesnių klaidų aktorius neišsižada.
„Viena garsi aktorė yra sakiusi, kad jaunystė ir yra skirta klaidoms daryti. Žvelgdamas į dabartį aš labai dėkingas praeičiai – vadinasi, daug ko išmokau. Turiu namus, brangių žmonių. Yra sritis, kurioje galiu įgyvendinti savo idėjas. Turiu visas sąlygas kurti, turiu sveikatos. Vadinasi, negaliu skųstis“, – džiaugėsi R.Kazlas.
Maždaug 10 metų aktorius nevartoja alkoholio ir nerūko. Susitvarkyti gyvenimą jam padėjo šeima ir sportas.
Šiuo metu teatre R.Kazlas išgyvena aukso amžių. Jis vaidina įdomiausių Lietuvos režisierių pastatymuose, skaito eiles, rašo inscenizacijas, dainuoja ir režisuoja pastatymus.
Aktorius džiaugiasi, kad neturi vergauti dėl skatiko – sukandęs dantis dieniniuose spektakliuose vaidinti kiškių ir ežių. Jis gali rinktis tuos vaidmenis, kurie jam patinka. O darbo – per akis.
Jeigu suabejoja, ar verta statyti vieną ar kitą spektaklį, patarimo kreipiasi į artimiausius žmones.
„Paklausiu mamos. O ji ir sako: daryk, vaikeli, nes niekas kitas už tave to nepadarys. Kritikai manęs nemyli, bara, bet aš ne jiems kuriu. Pirmiausia kuriu sau ir tiems žmonėms, kuriems trūksta tokio kaip mano žvilgsnio. Yra daug įvairaus amžiaus bendraminčių. O kuo mane labiau bara ir ignoruoja kritikai, tuo labiau norisi kurti“, – sakė R.Kazlas.
Kiekvieną vaidmenį aktorius išgyvena taip, tarsi nuo to priklausytų jo likimas.
Vis dėlto jam svarbiausia gyvenime – ne profesinis tobulėjimas.
„Pagrindinė užduotis – įminti gyvenimo paslaptį, atsakyti į klausimus, iš kur atėjau, ką darau, kur einu ir ar yra gyvenimo prasmė. Būtų neteisinga, jei jos nebūtų“, – sakė R.Kazlas.
Liaupsės virto apdovanojimais
Kritikai pabrėžia, kad R.Kazlo kuriamiems vaidmenims būdingas žaismingumas. Aktorius liaupsinamas už gebėjimą improvizuoti ir psichologiškai tiksliai perteikti personažo charakterį.
Aktoriaus kūrybą vertina ir paprasti žiūrovai, ir teatro profesionalai.
2009-aisiais R.Kazlas gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Taip pat du kartus buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
2007 m. šį apdovanojimą pelnė kaip geriausias aktorius už karaliaus Ignoto vaidmenį Witoldo Gombrowicziaus pjesėje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“.
Po metų juo buvo apdovanotas už Napoleono Šereikos vaidmenį Petro Vaičiūno komedijoje „Patriotai“ bei Andželo vaidmenį Williamo Shakespeare’o komedijoje „Jei taip, tai šitaip“.
R.Kazlas taip pat yra tapęs festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ laureatu.
