Tvirta, drąsi, tiesi – tokią laidų „Lietuva tiesiogiai“ ir „24/7“ vedėją D.Žeimytę įpratę matyti jos pašnekovai ir žiūrovai.
Tačiau „Lietuvos ryto“ laidoje „Kitoks pokalbis“ žurnalistė atskleidė ir tragišką savo gyvenimo pusę.
– Kiek jums buvo metų, kai tėtis pasitraukė iš gyvenimo? – D.Žeimytės pasiteiravo laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Penkeri. Gyvo aš jo neatsimenu, atmintyje išlikęs tik mirusio vaizdas. Daugiau nelabai ką ir atsimenu, nežinojau, ką reiškia turėti tėvą.
– Kaip tėvo mirtis pakeitė jūsų, tuomet penkiametės, gyvenimą?
– Iš pasakojimų žinau, kad iškart po laidotuvių buvo psichologinių bėdų: prabusdavau naktimis, šokdavau iš lovos.
Paveikė ne tik laidotuvės – mamos taip pat nebuvo šalia. Ji iškart po nelaimės išvažiavo gydytis į psichiatrijos ligoninę, tiesiog nesusitvarkė su savimi.
– Tai nebuvo vienintelis sunkių išgyvenimų laikotarpis jūsų gyvenime. Kai buvote paauglė, mamą pasiglemžė liga.
– Kai mama susirgo, man buvo 12–13 metų. Tuomet prasidėjo operacijos ir chemoterapija. Kai atrodė, kad liga įveikta, ji pasireiškė kitoje vietoje. Kai teko atsisveikinti su mama, man buvo aštuoniolika.
– Kas jums padėjo išgyventi?
– Mano tėvai buvo kilę iš gausių šeimų. Mama – iš vienuolikos vaikų, tėvas – iš devynių. Bet po tėvo mirties ryšiai su jo giminėmis nutrūko. Mano močiutė dėl nelaimės kaltino mamą.
Prieš dešimt metų pirmąsyk buvau nuvykusi į giminės susitikimą ir pajutau, kad tie žmonės man visiškai svetimi. Bet nejaučiu jokių nuoskaudų.
– Ar tiesa, kad artimiausia jums tapo draugės šeima?
– Taip, draugę Laurą vadinu seserimi, o jos tėvams tariu „mama“ ir „tėti“.
Esu kilusi iš Panevėžio rajono. Kai viename miestelyje baigiau devynias klases, toliau mokytis važiavau į kitą. Nauja bendraklasė buvo Laura. Iš pradžių nesutarėme, mūsų požiūriai visiškai nesutapo. Tačiau kartą abi nuėjome parūkyti ir prasidėjo draugystė.
– Buvote velnių prišveitusi?
– Taip. Neduok Dieve, man tokios paauglės dukters, kokia buvau savo mamai! Atrodė, geriau už visus išmanau apie gyvenimą.
Ne kartą man buvo skirtas namų areštas, gaudavau ir į kailį.
– O kai buvo mamos laidotuvės, nepykote ant savęs dėl tų paaugliškų šėlionių?
– Dešimtis kartų. Labiausiai dėl to gailėjausi, kai mama sirgo, gulėjo ligos patale. Graužiausi, kad ir pati galbūt prisidėjau prie tokios lemties.
Mama tiesiog geso akyse, sėdėdavau ir ištisas valandas žiūrėdavau į ją. Norėjau įsiminti bruožus, kad niekada nepamirščiau. Nors taip ir nutiko – bruožai išdilo iš atminties.
– Netektys mamos mirtimi nesibaigė. Neklausėte savęs, už ką visa tai? Kalbu apie įbrolio mirtį.
– Kai atrodė, kad liga pasitraukė, po pirmosios diagnozės buvo praėję ketveri metai, mama įsivaikino berniuką. Po mamos mirties jis namuose buvo didysis džiaugsmas, šviesos spindulėlis. Tiesiog negalėjau sėdėti ir graužtis, nes priėjęs norėdavo žaisti, prašydavo valgyti: „Ava, bynų!“ Suprask: „Daiva, blynų!“
Auginau jį kaip savo vaiką, o kaime net buvo gandas pasklidęs, kad jis – tikras mano vaikas.
Kūriau planus ūgtelėjusį atsivežti į Vilnių ir rūpintis.
Ir štai – būdamas trejų jis nuskendo.
Ši netektis mane paveikė dar labiau nei mamos. Galvoje sukosi įvairiausių tamsių minčių. Nemačiau prasmės gyventi. Trūko visai nedaug, kad nebūtų likę ir manęs. Lemiamą akimirką išsigandau pati savęs.
– Nelaimės užgrūdino?
– Sugadino. Nežinia, kokia būčiau buvusi, jei viskas būtų susiklostę kitaip. Turiu daugybę baimių, yra psichologinių niuansų, su kuriais greičiausiai nesusitvarkysiu niekada.
Jie – tarsi iš paskos besivelkantis šešėlis. Visa mano širdis randuota, psichologija – išprievartauta. Gal nebūčiau tokia reikli sau.
Labai bijau būti viena, likti vieniša. Kita vertus, bijau įsileisti žmones į savo gyvenimą, kad jų neprarasčiau.
Bandau suprasti, kas darosi mano galvoje, skaitau daug psichologinės literatūros, buvau ir į vienuolyną nuvykusi pabūti, nes labai reikėjo tokios akistatos su savimi.
– Kaip suprasti jūsų pasakymą „psichologija išprievartauta“?
– Buvau prievartaujama tiesiogine prasme. Tai irgi yra labai didelė psichologinė bėda. Buvau penkiolikos, tai nutiko tame pačiame kaime, kur gyvenau.
– Ar skriaudėjas atsakė už savo veiksmus?
– Ne.
– Kodėl?
– Turbūt išsigandau.
– Bent mamai papasakojote?
– Ne, nepasakojau. Buvau paauglė, bijojau apkalbų, patyčių.
– Negaliu patikėti. Atrodo, kad ir kur durtum, jums skauda. Pakalbėkime apie šviesesnį periodą. Draugę Laurą vadinate seserimi, o jos tėvus – šeima. Kodėl?
– Man labai reikia tų žodžių, tų ryšių. Dažnai atrodo, kad daugelis gyvenančių darniose šeimose neįvertina to turto, kurį turi.
Lauros mamą vadinu „mamyte“, kaip ir savo mamą. Lauros tėtis mane prisileido ne iš karto, po kokių septynerių metų. O dabar jis mane vadina dukra, vaiku, jaučiu jo šilumą. Man kartais net kiek nejauku prieš Laurą.
Bet mūsų su Laura ryšys nuoširdus, esame padėjusios viena kitai.
Prieš man ateinant į šią šeimą, Laura labiau bendraudavo su tėvu nei su mama. O su mano mama Laura jautė ypatingą ryšį, rasdavo daugybę abiem įdomių temų.
Ji ir rado mano mamą mirusią. Ta netektis ją irgi skaudžiai paveikė, Laura ne tik mane guodė, bet ir pati turėjo tvarkytis su savo jausmais. Tačiau tada jos ryšys su motina labai sustiprėjo.
– Žurnalistika jums tapo gelbėjimosi ratu?
– Taip. Pirmiau pradėjau dirbti, vėliau – mokytis. Jaučiausi radusi save. Ši veikla – mano pašaukimas.
Iš pradžių studijavau kultūros vadybą. Reikėjo pinigų, nes iš našlaičio pašalpos sočiai nepagyvensi. Dar gaudavau ir didesnę stipendiją, nes labai gerai mokiausi.
Į televiziją atėjau dirbti su reklama. Vėliau pasiūlė pabandyti parengti reportažą – taip ir likau.
– Galiausiai teko tiesioginiame eteryje pakeisti televizijos vilką Edmundą Jakilaitį – sėdote prie laidos „Lietuva tiesiogiai“ vairo. Nedrebėjo kojos?
– Kaip gali nedrebėti?! Kita vertus, dirbome kartu nuo 2008-ųjų, kai buvo įkurta „Lietuvos ryto" televizija.
Esu jam labai dėkinga už tai, kad padėjo tapti analizuojančia žurnaliste.
– Jums – 35-eri. Puikiai sekasi darbas, karjera, o kaip šeiminis gyvenimas? Ar pykstate, kai pavadina senmerge?
– Dabar jau ne. Tas kalbas apie senmerges ir karjeristes pirmąsyk išgirdau artėjant trisdešimtmečiui.
– Ketinate susilaukti vaikų?
– Ketinu. Vyrą reikia susirasti. Arba vaikų tėvą. Esu sakiusi draugėms: eisiu į spermos banką.
Juokavau, bet išties nesutikau tinkamo kandidato į vaikų tėvus, tiesiog turbūt taip nutiko.
Aš niekada sau neatleisčiau, jei neturėčiau vaiko, nesvarbu, ar tai būtų mano biologinis, ar galbūt įsivaikintas.
– Kodėl tokia nuostata?
– Augau viena, o pasenti viena nenoriu. Kaip ir visi, bijau senatvės, mirties, bet labiausiai bijau vienišos mirties ir vienišos senatvės.
Nebijočiau įsivaikinti. Vienam ar dviem vaikams galiu suteikti laimę.
– Gal dirbate kiaurą parą, kad iki šiol esate netekėjusi?
– Nedirbu tiek, bet visąlaik taip nutikdavo, kad tame pačiame darbe man tekdavo naujų iššūkių. Kad su jais susidoročiau, reikėdavo laiko.
Niekada nesu išgyvenusi audringų meilės romanų, aistringų, bet trumpų draugysčių.
Visąlaik santykiai trukdavo kelerius metus ir nutrūko dėl esminių neatitikimų – tikrai ne dėl kojinių, numestų ne vietoje.
– Žinau, kad yra naujas kandidatas į jūsų širdį – realybės šou „Baras“ dalyvis Robertas Janovskis. Ar jis jau tas išrinktasis, ar vis dar tyrinėjate?
– Tyrinėju.
– Ar dėl šeimos atsisakytumėte karjeros?
– Nesu iš tų moterų, kurios galėtų visą gyvenimą skirti tik šeimai. Vis dėlto dėl šeimos galėčiau padaryti labai daug.
– Televizijoje dirbančios moterys bijo gimdyti, nes niekas nelauks, kol paauginusi vaikus sugrįši. Ar jaučiate šią baimę?
– Taip. Dėl to viena mano draugystė ir iširo. Jo prašiau palaukti, kol įsitvirtinsiu ten, kur dirbau, norėjau sukaupti patirties bagažą, su kuriuo galėsiu sugrįžti. O jam visko reikėjo čia ir dabar.
Raudonų plaukų atsižadėjo
D.Žeimytė be vargo įveikė laidos rengėjų skirtą užduotį baigti pradėtus sakinius.
Kitame gyvenime norėčiau būti... katė.
Blogiausias mano išvaizdos eksperimentas buvo... trumpi raudoni plaukai.
Politikas, kuriuo labiausiai žaviuosi, yra... Valdas Adamkus.
Nepakenčiu vyrų, kurie... valgydami čepsi, srebia ir riaugėja.
Mėgstamiausia apatinio trikotažo spalva yra... juoda.
Didžiausia baimė... vienatvė.
Parengė Milda ZAVARSKYTĖ