Juostos „Puolusių angelų miestas“ filmavimams buvo naudojama naujausia kino ir televizijos technika, garso takelį televizijos filmui sukūrė garsus šalies muzikos kūrėjas Leonas Somovas, vaidmenis kuria geriausi šalies aktoriai – Monika Vaičiulytė, Agnė Šataitė, Aistė Lasytė, Natalija Janičkina, Šarūnas Banevičius, Larisa Kalpokaitė ir daugybė kitų.
Vieną pagrindinių vaidmenų, įtakingo nusikalstamos grupuotės boso personažą, kuriantis aktorius bei režisierius Kęstutis Jakštas pasidalino savo mintimis apie naują vaidmenį, filmo formatą bei išskirtinumą, prisimindamas savo patirtį iš ankstesnių projektų.
- Atliekate nusikalstamos grupuotės vado vaidmenį. Koks jis? Kaip sekasi į jį įsijausti?
– Bandau būti kaip ir visi bosai – valdingas arba norintis valdyti, su labai neaiškia praeitimi, kuri pamažu aiškėja siužeto eigoje. Kurdamas šį personažą bandau laikytis išmoktų aktorinių taisyklių – ir pačiame blogiausiame žmoguje reikia surasti geriausias jo savybes, ir atvirkščiai. Tuomet personažas tampa įvairiapusis. Juk ir gyvenime nėra vien tik blogų žmonių. Jie taip pat kartais būna geri, geros nuotaikos, mylintys ir mylimi.
Apie savo personažą negaliu nieko labai blogo pasakyti – jis turi daug žmogiškų savybių, tačiau yra labai sunki asmenybė. Jis turi paslaptingų galių, jėgų, paliepimų. Labai lengva „nuvažiuoti“ į standartinį Vito Karleonės vaidmenį iš filmo „Krikštatėvis“, kurį daugelis matė – telefonas ir auksiniai žiedai ant rankų. Šių laikų bosai kitokie – jie nesirodo, yra pasislėpę, nedemonstruoja savo turtų, dažniau daro ekonominius nusikaltimus. Tokį bosą ir noriu atskleisti.
Jeigu atvirai, man sunku įsijausti į savo personažą. Aš užsidarau savo kabinete, sėdžiu, mąstau, kaip tas bosas galėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Labai svarbu sukurti kokybišką vaidmenį – nesvarbu, ar tai teatro scena, ar kinas, ar televizijos filmas, ar serialas. Į vaidmenį sunkiai „įeinu“ ir taip pat sunkiai iš jo „išeinu“. Be to, pastaruoju metu dažniau dirbu darbus, susijusius su režisūra, todėl vėl stoti kitoje filmavimo kameros pusėje yra nelengva, tai didelė atsakomybė.
- Dirbate ir režisieriumi, ir aktoriumi. Kas kelia daugiau iššūkių – vaidyba ar režisūra?
– Abi profesijos yra mielos. Pusę savo sąmoningo gyvenimo užsiiminėju aktoryste, kitą pusę – režisūra. Tačiau turiu griežtą principą – niekada nevaidinti, kai režisuoju. Ir niekada nerežisuoti, kai vaidinu. Manau, kad gerai dirbti galima tik vieną darbą, nebent esi labai didelis genijus ir turi dvi dešines arba dvi kaires rankas. Režisūra yra inžinerinis mąstymas iš žiūrovų pusės, o aktorystė, personažo kūrimas – labai individualus reikalas. Režisierius atsako už bendrą produkto sėkmę. Kaip aktorius, tu atsakai už savo personažą, santykius su kitais personažais. Režisierius dirba už kadro, o aktorius – jame. Savo profesionalumu, patrauklumu aktorius gali pridangstyti blogą režisieriaus ar operatoriaus darbą. Yra daug filmų su blogu scenarijumi, tačiau labai gerais aktoriais, kurie ištempia visą serialo kokybę.
Turėjau daug pasiūlymų režisuoti ir vaidinti vienu metu – ir teatre, ir kine. Visų jų atsisakiau ir manau, kad elgiuosi labai teisingai. Yra aktorių ir režisierių, kurie gali daryti ir taip, ir taip. Aš nesu vienas jų. Net ir dėl moralinių dalykų – tu negali savo plačia subine užsėsti dviejų kėdžių, negali būti teisingas ir profesionalus. Aš sąžiningesnis prieš save – vieną arba kitą darbą padarau geriau, negu padaryčiau darydamas abu.
- „Puolusių angelų mieste“ vaidina gausi profesionalių aktorių komanda. Daugelis jų – teatro aktoriai. Kuo skiriasi teatro, kino ir televizijos aktoriai?
– Mano asmeniniais pastebėjimais – visi, ypač jauni artistai, į filmavimo aikštelę ateina su didžiule atsakomybe. Jie patys pasiprašo pakartoti tekstą, „apvaikščioti“ mizanscenas, aptarti jas. Mane tai labai žavi. Tie aktoriai, kurie eina iš serialo į serialą ir valgo iš to duoną, dažnu atveju yra labai pasitikintys savimi ir neprisiima labai didelės atsakomybės. Žinoma, kalbu ne apie visus. Neretai jie pasidaro labai vienodi ir kiekviename seriale vaidina tuos pačius personažus, nesikeičia. „Puolusių angelų miesto“ komandoje daug jaunų, perspektyvių aktorių. Jie visi atsakingi, su daugeliu dirbau kaip režisierius, kai jie vaidino pas mane spektakliuose dar būdami studentai, o dabar štai – suaugę žmonės. Jų atsakomybė didžiulė, į darbą jie žiūri labai rimtai, ir tai labai džiugina.
- Esate baigęs operinio dainavimo studijas. Kaip kelias pasisuko į aktorystę ir režisūrą?
– Baigiau ne tik operinio dainavimo studijas. Jeigu kalbame apie mano diplomus, tai, pirmiausia, muzikos konservatorijoje baigiau dvi specialybes – operinį dainavimą ir triūbą. Be to, esu profesionalus vairuotojas!
Labai norėjau stoti į aktorinį, tačiau buvau ką tik grįžęs iš kariuomenės ir jaučiausi per mažai apsiskaitęs. O visuomet sklandė kalbos, kad stojant į akademiją reikia turėti labai daug literatūros žinių. Todėl nusprendžiau metus pagyventi šalia to ir įstojau į dainavimą. O paskui teko išeiti iš muzikos ir teatro akademijos, ir stoti dar kartą, tik šį kartą jau į aktorinį.
Tiesa, muzikinį išsilavinimą teko panaudoti daug kur – ir kine, ir teatre. Be to, jau šeštus metus esu Kauno muzikinio teatro vyriausiasis režisierius. Todėl visi įgūdžiai labai praverčia.
