„Lietuvos ryto“ TV laidoje „Kitoks pokalbis“ ji prisipažino, kad dirbdama stengiasi patirti kuo daugiau malonumo. To ji linki ir mylimajam aktoriui Tadui Grynui (31 m.).
– Dirbant ne kartą teko apsinuoginti – ir scenoje, ir prieš filmavimo kameras. Ar reikėjo prieš tai nugalėti save? – paklausė laidos vedėja Aušra Kilkuvienė.
– Esu patyrusi įvairių situacijų. Dažniausiai apsinuoginimas būna sąmoningas ir apgalvotas.
Vienintelį kartą dirbdama su režisieriumi Raimundu Banioniu nė nesupratau, kas man pasidarė, – išsirengiau be įkalbinėjimų. Vėliau kitos aktorės pasakojo, kad jis turi talentą – įtikina apsinuoginti neįkalbinėdamas.
O teatro scenoje pamirštu savo kūną, sąmoningai jį paskolinu personažui, kurį vaidinu. Kūnas tampa priemone.
– Vis dėlto vieno islandų režisieriaus pasiūlymo filmuotis nuoga atsisakėte. Gal per mažą atlygį pasiūlė?
– Scenarijus man pasirodė šlykštus. Istorija buvo apie islandų šeimą, kuri grobia žmones ir iš jų kaulų daro suvenyrus, o paskui juos pardavinėja turistams. Turėjau vaidinti įkaitę, kurią perrengia undine, ant jos tapo, o galiausiai nužudo. Girdėjau, filmas jau pastatytas, reikės pažiūrėti.
– Esate labai graži. Tokias moteris vyrai nori uždaryti į auksinį narvelį.
– Mano buvusiam vaikinui nepatiko, kad vaidinu pusnuogė. Apie tai mes daug kalbėjomės. Tie vaidmenys man buvo gražūs ir nesigailiu jų, bet pakenčiau ir jo nuomonę.
– Šešerius metus jus ir T.Gryną sieja romantiški jausmai. Ar esate nusistatę ribą, kiek galite sau leisti apsinuoginti vaidindami?
– Į apsinuoginimą ir panašius dalykus Tadas žiūri žaismingai ir dėl to aš jį labai myliu.
Vienas kitam tokiose situacijose linkime patirti kuo daugiau malonumo – juk galima legaliai su kuo nors bučiuotis. Nei aš, nei Tadas nepavydime to sceninio veiksmo.
Priimame tai kaip žaidimą – natūralų ir smagų. Jei turi progą patirti malonumą, naudokis ja.
– O gyvenime esate pavydi?
– Visokių situacijų būna. Kuo toliau, tuo mažiau pavydžiu.
– Atleistumėte neištikimybę?
– Šiandien – atleisčiau. Rytoj – nežinau.
– Jau mąstote apie vestuves, vaikus?
– Ne, bet jaučiame didžiulį aplinkinių spaudimą. O kai ką nors panašaus jauti, susierzini, apima noras elgtis priešingai.
Klausantis tokių kalbų atrodo, kad prieš metus buvau šeimai per jauna, o dabar tampu per sena.
– Ar santuoka menininką varžo? Pritartumėte minčiai, kad esant laisvam, nesusituokusiam kurti lengviau?
– Nesusituokus atsakyti į tokį klausimą sunku. Man reikia tam tikro dėmesio, tėkmės, pokyčių, įkvėpimo, bet šiuo metu stengiuosi visa tai gauti taip, kad nenukentėtų aplinka.
– Girdėjau, pastaraisiais metais darbų turėjote tiek daug, kad nelikdavo laiko pamiegoti.
– Tikrai. Geriausias poilsis man – miegas. Organizmas kartais būna taip pavargęs, kad užsnūdus atsikelti tampa tikra kančia. Pastarąjį sykį miegojau septyniolika valandų!
Atsigaunu keliaudama, bendraudama. Man labai svarbi ir muzika – ji atgaivina, padeda grąžinti santykį su kūnu.
– Kokie jūsų namai?
– Jaukūs. Nesvarbu, kad nuomojami. Visuomet atsikrausčiusi noriu perdažyti sienas, susitvarkyti savaip.
Nesuprantu žmonių, kurie nuomojasi namus ir, užuot ką nors juose keitę, gyvena svajonėmis kada nors įsigyti nuosavą būstą. Kaip tuomet gyventi iki tol? Juk tie metai gali būti ir paskutiniai gyvenime.
Mėgstu savo namuose priimti svečius. Kai gyvenome senamiestyje, Pilies gatvėje, nuolat kas nors svečiuodavosi, norėdavo užsukti eidami pro šalį, pernakvoti. Kai persikraustėme į Šiaurės miestelį, ne vienam užsukti tapo per toli. Štai kaip svečių gausa priklauso nuo vietos, kur gyveni.
– Ar dažnai grįžtate į tėvų namus?
– Retai. Gaila, kad taip yra. Buvo labai aktyvūs metai.
– Ar galėtumėte atsisakyti karjeros dėl šeimos?
– O kodėl jos reikia atsisakyti? Daugybė mano kolegų turi šeimą, vaikų ir matau, kad jie vis dar aktoriai.
– Kokia buvo jūsų kaip aktorės kelio pradžia?
– Savo kelią rinkausi iš žurnalistikos ir aktorystės.
Prieš stojamuosius į akademiją lankiau konsultacijas ir man pasirodė, kad žmonės ten užsiima nesąmonėmis. Maniau, net nestosiu, bet lemiamą akimirką sutikau bičiulį ir jis įtikino, kad turiu nueiti ir pabandyti. Ir įstojau.
Mokytis buvo įdomu, bet pradžioje vargau. Turėjau perprasti sistemą, suvokti, ko einama į sceną, kas ten vyksta.
Iš pradžių labai nesisekė. Supratau, kad nieko neišmanau ir visai nesu pratusi dirbti komandoje.
– Kas padėjo neišklysti iš šito kelio?
– Susitikimas su kunigu Antanu Saulaičiu.
Kartą ėjau Pilies gatve. Skruostais riedėjo ašaros. Jaučiausi nebeturinti jėgų, sutrikusi.
Jis mane sustabdė ir pasiteiravo, kas yra. Išklausė. Artėjo Kalėdos, laukė pirmoji sesija ir pasijutau taip , lyg būčiau sutikusi Kalėdų Senelį, kuris atnešė ramybę į širdį ir pasakė, kad viskas bus gerai. Taip ir nutiko.
– Išties pripažinimo ilgai laukti neteko. Būdama 23-ejų pelnėte garbingiausią teatro apdovanojimą Lietuvoje – Auksinį scenos kryžių už pagrindinį Luizės vaidmenį spektaklyje „Laimingi“. Šiame spektaklyje irgi atsiradote atsitiktinai?
– Beveik. Tiesiog atsisakė vaidinti kita aktorė, nes jautėsi pernelyg brandi tokiam vaidmeniu. Tai pasakojimas apie jaunatvišką, nieko nebijančią meilę ir tiesą.
Pastebiu, kad kuo toliau, tuo sunkiau atlikti tą vaidmenį. Ne todėl, kad būtų pabodęs, tiesiog keičiuosi, bręstu kaip asmenybė ir į daugelį dalykų imu žvelgti kitaip.
– Kaip artimieji sutiko žinią, kad esate šitaip įvertinta?
– Tėtis palinkėjo siekti daugiau. Jis mane labai myli ir bando apsaugoti nuo gresiančių pavojų. Pavyzdžiui, nerimavo, kad apdovanojimas nesusuktų galvos.
– Gyvenimas nori nenori pasikeičia, kai žmogus išgarsėja. Nejau nepajutote skirtumo tarp tų dienų, kai buvote žinoma tik artimiesiems, ir tų, kai gerbėjai ėmė atpažinti parduotuvėje, gatvėje?
– Meluočiau sakydama, kad nepajutau. Parduotuvėje, būna, prieina žmonės ir pataria, kaip mano herojės turėtų elgtis.
– Neerzina?
– Kartais, bet kuo labiau į tai žvelgi su humoru, tuo mažiau erzina.
– Kas mieliausia jums pačiai – teatras, televizija, kinas?
– Man svarbiausia projektas. Būna, kad teatre ko nors trūksta, o kartais įvyksta puikių dalykų televizijoje.
Televizijoje esu ne tik dėl pinigų. Televizijoje jaučiuosi esanti kūrėja, menininkė, kuriu vaidmenis ir stengiuosi kuo geriau juos atlikti.
Kokie vyrai seksualiausi?
T.Vaškevičiūtei teko tradicinė laidos „Kitoks pokalbis“ rengėjų užduotis – baigti pradėtus sakinius.
Pamokos, kurių mokykloje negalėjau pakęsti... chemija ir fizika.
Mėgstamiausia aktorė ir įkvėpimas man yra... Vanessa Redgrave.
Seksualiausias vyro bruožas... vyriškumas.
Gražiausias komplimentas, kurį girdėjau... „esi nacionalinė vertybė“. Šie žodžiai man buvo skirti kaip aktorei. O kaip moteriai mieliausia buvo išgirsti: „Tu esi šventykla.“
Jei galėčiau virsti gyvūnu, būčiau... paukštis. Visuomet skrisčiau, kur šilčiau. O paskui – atgal, į namus.
Kūno dalis, kuria esu labai patenkinta... lūpos.
Vieta, kurioje svajoju iškelti vestuves, yra... balta erdvė, bet dar nežinau, kurioje pasaulio dalyje.
Parengė Milda Zavarskytė
