Konkurse „Delfinai ir žvaigždės“ (LRT televizija) dalyvaujantis klaipėdietis D.Popovas su V.Goncharova planuoja susituokti iki vasaros.
„Vestuvės bus nedidelės, tik artimų žmonių rate. Daugiau investuoti norime į povestuvinį poilsį“, – „TV antenai“ pasakojo D.Popovas.
Beveik metus kartu esanti pora nežino, kur įsikurs – Klaipėdoje ar Vilniuje. Šiuo metu pajūryje gyvenanti būsima šeima dar net lovos neturi. Ji užsakyta viename baldų salone, tad kol kas pora miega ant čiužinio.
Šokėjo gyvenime dabar įtemptas etapas. „Viskas sukrito vienu metu: ir pasirengimas vestuvėms, ir šokių repeticijos, ir darbas, ir konkursas su delfinais“, – šyptelėjo D.Popovas.
– Kiek laiko praleidžiate vandenyse su delfinais? – pasiteiravau šokėjo.
– Kai tik rytais randu laisvo laiko, lekiu į delfinariumą. Stengiuosi repetuoti kasdien, bet kartais treniruotės sutampa su „Žuvėdros“ repeticijomis. Šiuo metu su ansambliu intensyviai rengiamės baigiamajam koncertui.
– Ar sužadėtinė jums padeda ruoštis pasirodymams TV konkurse?
– Valerija yra psichologė. Ji man pataria, kaip bendrauti, kaip valdyti sportinį stresą.
Kaip tik šiuo metu ji rašo darbą apie delfinų terapiją. Taigi daug informacijos sužinau iš jos, man aiškiau, kaip reikia bendrauti su šiais gyvūnais.
– Koks pagrindinis jūsų darbas?
– Esu šokių treneris – mokau vaikus ir suaugusiuosius. Dirbu nuo ryto iki vakaro. Be to, esu choreografijos mokytojas dviejose Klaipėdos mokyklose.
Mano gyvenimas sukasi šokių ritmu. Net ir projekte su delfinais kuriame choreografiją. Ne kiekvienas gali pasidžiaugti šokęs kartu su delfinais. Tai man suteikė neįkainuojamų pojūčių. Gaila, kad konkursas jau eina į pabaigą.
– Ar jums kaip šokėjui triukus su delfinais atlikti lengviau nei kitiems dalyviams?
– Be manęs, projekte yra dar du šokėjai, tačiau jie atstovauja kitam žanrui.
Galiu pasakyti, kad rengti pasirodymus su delfinais visiems vienodai sunku, nes ši veikla mums yra visiškai nauja. Galiu panaudoti savo choreografijos žinias, bet nėra lengva.
Delfinas – ne robotas, judesius jis atlieka tada, kai pats nori. Elgtis vienaip ar kitaip jo nepriversi, turi būti pasirengęs improvizuoti.
– Turbūt dėl didžiulio fizinio krūvio vakare į lovą krintate kaip lapas?
– Dėl miego bėdų tikrai neturiu. Kartais grįžęs namo net nespėju pavalgyti, iškart griūvu į lovą. Vos atsigulęs užmiegu. Net nieko nesapnuoju.
Mėgstu nusivaryti nuo kojų. Tiek dirbdamas su vaikais, tiek treniruodamasis atiduodu visą save, tad vakare nejaučiu nei kojų, nei rankų.
– O ar dar spėjate lovoje pažiūrėti televizorių?
– Turiu televizorių, bet jis stovi apdulkėjęs. Nepamenu, kada buvau įsijungęs. Tiesiog nėra laiko. Naujienas seku telefone ar kompiuteryje.
– Kas jums lengviau – atsikelti ar užmigti?
– Užmigti. Atsibudęs ryte jaučiuosi tarsi pervažiuotas automobilio – visur skauda.
– Kai atsibundate, ką maloniausia matyti?
– Žinoma, kad mylimąją. Lovą dar tik rengiamės įsigyti. O čiužiniu tenka dalytis ir su šitsu veislės šunimi Samurajumi.
Kai nieko nėra namuose, būtent jis daugiausia laiko praleidžia ant mūsų čiužinio.
Šiaip pats maloniausias dalykas yra tai, kad šalia – ir Valerija, ir šuo. Jaučiuosi apgaubtas šiluma ir meile. Jei atsibusčiau vienas, ištiktų didelis stresas.
– Ar patinka pusryčiauti lovoje?
– Nelabai. To nedarau, nes paprastai skubu į darbą. Mes su Valerija geriau ilgiau pamiegame ir iškart lekiame dirbti. Jau pusę aštuonių ryto mūsų nebūna namuose. Ilgi rytai – reta prabanga.
– Vadinasi, esate atleistas nuo pareigos atnešti sužadėtinei į lovą kavos?
– Beveik kiekvieną savaitgalį dirbu. Be visų kitų darbų, teisėjauju šokių varžybose.
Tad staigmenas darome ir vienas kitą lepiname retai. Aišku, kai niekur neskubame, su malonumu atnešu į lovą arbatos. Neturime įpročio lovoje valgyti – tam yra virtuvė.
