Gyvenimu besidžiaugianti dviejų sūnų – Elijaus (6 m.) ir Jokūbo (19 m.) – motina E.Jackaitė primena jų seserį, pastebi „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Pastaruoju metu moteris veiklos turi tiek, kad kartais vos spėja suktis. Ji Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studentams dėsto vaidybos ir scenos kalbos pagrindus, scenarijaus kūrimą, režisūrą, vaidina teatre, rengia pasirodymus su projektu „Smėlio džiazas“, veda laidą „Svajonių nuotaka“ (TV3). Be to, Eglė kartu su rašytoja Daiva Vaitkevičiūte yra įkūrusios labdaros ir paramos fondą „Pražydusi viltis“.
Laidoje „Svajonių nuotaka“ medikai ir grožio specialistai šalina moterų trūkumus. E.Jackaitės manymu, kai kurie trūkumai žmonėms suteikia išskirtinumą, todėl ne visų jų reikia kratytis. Pavyzdžiui, ne visai lygūs dantys jai yra gražu.
„Reikia savimi rūpintis, tinkamai maitintis, neapsileisti, judėti. Svarbiausia – džiaugtis gyvenimu. Jei nelinki kitiems blogo ir per gyvenimą eini su šviesa ir meile, tai jau esi gražus“, – teigė aktorė, kuri randa laiko ir iškepti jaunėliui sūnui blynų, ir pasilepinti masažu, ir pažaisti tenisą.
– O ar gerai miegate? – paklausiau E.Jackaitės.
– Puikiai. Žinoma, kai tenka patirti stresą, spalvoti sapnai nelanko. Garsams nesu pernelyg jautri, bet jeigu šalia kas nors knarktų, nebūtų lengva užmigti.
Prie ramios muzikos galėčiau užsnūsti, bet paprastai užmiegu tyloje, pasekusi savo vaikui pasaką.
– Mėgstate lovoje žiūrėti televizorių?
– Ne. Iš viso jo beveik nežiūrime. O miegamajame televizoriaus net neturime. Kitu atveju save labai apvogčiau, jis blaškytų. Užtat gera knyga visuomet šalia lovos.
– Ar miegamasis jūsų namuose skirtas tik miegui, ar jame praleidžiate daugiau laiko?
– Ne tik miegui, bet ir ramybei. Ten nemezgu, nesiuvinėju. O svečiams ir vakarojimui yra svetainė. Kartais ir būdama viena mėgstu čia apsistačiusi pagalvėmis, susirangiusi ramiai pabūti.
– Kas lengviau – atsikelti ar užmigti?
– Esu pareiginga. Jei reikia, man nesunku anksti keltis. Vis dėlto nesu visiškas vyturys. Norėčiau tokia būti ir prabusti kuo anksčiau, pamatyti tekančią saulę. Juolab kad tai mano gyvenimui tiktų – aš medituoju, užsiimu dvasine praktika, nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio.
Mano repeticijos teatre prasideda tik 11 val., prieš tai apie 9.30 val. nuvežu sūnų į darželį.
– Su kuo lova dalijatės mieliausiai?
– Su savimi – visuomet. Įsileidžiu į lovą mažylį sūnų – kartu skaitome pasakas, kalbamės, sukalbame maldelę ir tada kartu užmiegame. Pamenu, ir vyresnysis būdamas mažas laukdavo su savo antklode prie kambario durų. Mes ilgai šnekėdavomės, tai būdavo mūsų laikas. Man tos akimirkos brangios, nes vaikai greitai užauga.
– Kai atsibundate, ką maloniausia jums matyti?
– Prabudusi pirmiausia padėkoju Dievui už dieną, kurios sulaukiau. Kasryt keliu koją iš lovos su džiaugsmu ir laime.
– Šalia ko arba kurioje vietoje niekada nenorėtumėte atsibusti?
– Ten, kur būtų be galo šalta fiziškai bei dvasiškai ir negalėčiau sušilti.
– Ar patinka pusryčiauti lovoje?
– Ne. Net kavos lovoje nemėgstu gerti. Tiesą sakant, net nepatiktų, jeigu kas nors jos atneštų. Tikiu, kad per naktį burnoje susikaupia daug toksinų, tad būtinai turiu ją praskalauti. Paskui išgeriu porą stiklinių vandens. O kava su sūreliu – tik po vonios.
Žinoma, yra buvę, kad ir šampaną lovoje gėriau. Vis dėlto tai retos staigmenos. Jei jos kartotųsi, turbūt būtų neįdomu.
– Ką darote, jei neužmiegate?
– Nemiga kankina nedažnai, bet tada net savęs įkalbinėjimas greičiau užmigti nepadeda. Kartais tokiu atveju ateinu į svetainę, pradedu skaityti knygą. Tablečių niekada negeriu.
– Gal turite kokį ypatingą ritualą prieš miegą, kurį žūtbūt atliekate?
– Jau daugiau negu pusmetį nenueinu miegoti nepameditavusi. Kiekvieną vakarą 20 minučių medituoju, ramiai pabūnu tyloje. Žinau, kad geriausiai šį ritualą atlikti 16–17 val., bet dieną nepavyksta rasti tam laiko. Tad jaunėlis sūnus žino, kad po pasakos ir maldelės mama dvidešimčiai minučių atsiribos. Kiekvieną vakarą meldžiuosi. Taip pat niekada neatsigulu persivalgiusi.
