Ekspedicijos dalyviai plaukdami Nemunu iš Kauno į pamarį kūrė dokumentinį filmą, kurį netrukus išvys LRT televizijos žiūrovai.
„Tai buvo viena linksmiausių savaičių mano gyvenime“, – įspūdžiais su „TV antena“ dalijosi B.Vanagas.
Z.Kelmickaitė pasakojo, kad visas vietas, pro kurias plaukė, jau buvo aplankiusi rengdama laidą „Ryto suktinis“.
„Zitą ten sutikdavo kaip šventąją. Rusnėje moterys, sužinojusios, kad ji atvyksta, net žegnojosi“, – su šypsena pasakojo A.Bumblauskas.
– Ką atradote ekspedicijoje?
B.Vanagas: Supratau, kiek nedaug žinome apie Lietuvą. Keliaujame po pasaulį, bet dažnai nematome to, ką turime po kojomis.
Mums pasisekė, kad ekspedicijos dalyviai buvo geriausi istorijos, etnokultūros ir gamtos žinovai.
Nesu upe keliavęs tiek ilgai. Provincijoje sutikome nemažai šviesių žmonių, kultūros bei istorijos puoselėtojų. Supratau, kad kol turėsime juos, lietuvybė gyvuos.
– Kokių ekstremalių situacijų patyrėte?
A.Bumblauskas: Tarp Veliuonos ir Panemunės užplaukėme ant seklumos, tad turėjome bristi į vandenį ir išstumti laivą.
Buvo streso ir vaikštinėjant prie sienos su Rusija. Nežinojome, ar jau peržengėme leistiną ribą, nes visur buvo dilgėlynas. Maža to, aš įgriuvau tiesiai į jį.
B.Vanagas: Ant seklumos užplaukęs buvau pirmą kartą. Paprastai ekstremaliose situacijose atsidūrę žmonės puola į paniką ir jėgas eikvoja ne tam, kam reikia, bet mūsų atveju buvo smagu matyti darnų komandos darbą. Dalis laivo keleivių kapitono paliepimu iššokę stūmė „Kurėną“ (taip vadinosi mūsų laivas), kiti persigrupuodami laive padėjo jį išjudinti.
– Benediktai, kokiose sudėtingiausiose situacijose jums yra tekę atsidurti?
B.Vanagas: Sudėtinga, kai darai tai, ko nemoki. O kai esi profesionalas, kebliose situacijose energiją naudoji tam, kad ištaisytum padėtį.
Gyvenime retai kas vyksta pagal planą. Įtemptų situacijų pasitaiko dažnai.
Pavyzdžiui, daugiau nei prieš trejus metus savo pirmajame Dakaro ralyje važiuodamas serpantinais akimirką buvau praradęs sąmonę.
Automobilis pavirto. Kai sustojome, pamatėme, kad priekiniai ratai ant kelio, o galiniai kybo virš prarajos. Nesiimu spręsti, kas būtų buvę, jei būtume nukritę. Laimė, nepuolėme į paniką, galvojome, ką daryti, kad kuo greičiau tęstume lenktynes.
Baisu pasidarė tada, kai vėliau tą vaizdą pamačiau per „Eurosport“ kanalą.
– Ar per ekspediciją teko maudytis Nemune?
A.Bumblauskas: Žinoma. Net nufilmuota, kaip plaukioju ir pasakoju savo įspūdžius.
Aš mėgstu plaukioti. Beveik kasdien einu į baseiną. Mankštintis – nuobodu. Geriau 20 kartų perplaukiu 20 metrų baseiną. Tuomet jaučiuosi tvirtesnis ir žvalesnis.
B.Vanagas: Keliaujant nesimaudyti neišeina. Rengdamiesi lenktynėmis taip pat plaukiojame. Tačiau tai nėra mėgstamiausias mano užsiėmimas.
Z.Kelmickaitė: Aš į vandenį nelindau. Daugiausia maudėsi jaunimas ir A.Bumblauskas. Jis buvo kaip ant sparnų. Tokio A.Bumblausko jau gal kokius 20 metų nebuvau mačiusi.
– Kokius dalykus šioje ekspedicijoje bandėte pirmą kartą?
A.Bumblauskas: Bandžiau daryti sodą iš šiaudų. Nelabai sekėsi. Rusnėje skaptavau laivą, tiksliau – tą vietą, į kurią vėliau buvo kalama vinis. Man visai neblogai sekėsi, nes meistrauti mėgstu. Namuose esu pasidaręs lentynų. Panemunėje kepant duoną teko minkyti tešlą.
Z.Kelmickaitė: Darydama sodą pritrūkau kantrybės. Turbūt nebent kalėjime uždaryta galėčiau jį daryti.
Pirmą kartą leidausi, kad jauni vyrai mane iš arti filmuotų be grimo ir dar apsivilkusią drabužiais su plačiais dryžiais, kurie storina. Tai buvo avantiūra.
B.Vanagas: Per visą ekspediciją jautėme didelį regionuose gyvenančių žmonių dėmesį. Dalyvavome šventėse, ekskursijose, priėmimuose.
Pamačiau naujų liaudies žaidimų, išbandžiau senovės ginklus, išgirdau be galo žavių tarmių.
Didžiausią įspūdį man padarė žmonės, kuriuos sutikome, jų aistra išsaugoti ir puoselėti tradicijas.
– Zita, tarp ekspedicijos dalyvių buvote vienintelė moteris. Ar jautėte globą ir išskirtinį dėmesį?
Z.Kelmickaitė: Laive buvo neapsakoma bendrystė. Būdami visi skirtingi sugebėjome nesipykdami išklausyti vieni kitus.
Rytais vos atsikėlusi išgirsdavau stovyklos viduryje dainuojantį A.Bumblauską.
Edmundas Jakilaitis sakalo žvilgsniu apžiūrėdavo visą stovyklavietę ir duodavo reikalingus nurodymus.
Netrukus ateidavo ramus ir besišypsantis gamtininkas Saliamonas Paltanavičius. Aplink jau vaikštinėdavo visada bičiuliškai nusiteikęs muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras su sūnumi.
– Benediktai, palapinę turbūt mokate pastatyti per akimirką?
B.Vanagas: Palapine manęs tikrai nenustebinsite. Joje esu praleidęs nemažai laiko. Palapinę esu statęs šimtus kartų, tad net gavęs įmantresnę gana greitai pastatyčiau.
– O kokių linksmų nuotykių patyrėte laive?
A.Bumblauskas: Visą kelionę lydėjo juokas. Saliamono pasakojimai labai juokingi. Zita yra pasiutusi. Na, ir aš moku šį tą pasakyti.
Be to, tapau pagrindiniu dainininku, nes Zita užkimo. Dainų buvau prisirinkęs, pasiruošęs.
Prisiminėme grupės „Omega“ kūrinį „The Girl With Pearl’s Hair“, kuris Romo Kalantos laikais buvo perdainuotas taip: „Ne, ne, laisvės nėra, ji pražuvo vakar Kaune.“
Taip pat traukėme smetoniškas ir „Enigma“ dainas.
– Mėgstate roką?
A.Bumblauskas: Man rokas asocijuojasi su laisve.
Pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas yra sakęs, kad rokas, kompiuteriai ir džinsai sužlugdė komunizmą.
Mėgtu „Pink Floyd“, „The Beatles“, „Queen“. Be roko legendų, klausau šiuolaikinių atlikėjų Pink, Adele, Emeli Sandé, Amy Winehouse kūrybą.
Be to, šiomis dienomis studijuoju rusų klasikinę operą ir simfoniją. Mėginu įrodyti, kad visa rusų didinga muzika buvo sukurta tik per 50 metų.
– Kokios jums idealios atostogos?
B.Vanagas: Nesu atostogavęs bent 15 metų. Nežinau, kodėl turėčiau atostogauti, jeigu tai, ką darau, yra taip įdomu. Ar reikia ilsėtis nuo savo gyvenimo?
Atostogauti gal turi tie, kurie dirba nemėgstamą darbą. O savaitgaliai geriausi, kai neplanuoji.
Kaip atsipalaiduoju? Geriausia neįsitempti, tuomet nereikės ieškoti būdų atsipalaiduoti. (Juokiasi.)
A.Bumblauskas: Šis gruzinų posakis tinka ir man. Didžiausia laimė, kai darbas sutampa su pomėgiu.
– Niekada nepatiriate streso?
A.Bumblauskas: Tik dabar taip kalbu. 13 metų buvau Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, tad stresas mane lydėdavo nuolat. Galima sakyti, kad jau perdegiau.
Lietuva palanki stresui – daug pykčio, pavydo, konkurencijos, arogancijos ir mažai solidarumo.
– Ar fiziškai jums ekspedicija nebuvo sunki?
A.Bumblauskas: Nebuvo. Tiesa, šiek tiek baiminausi dėl kojos, kurią buvau susilaužęs prieš kelerius metus. Tačiau plaukiojimas turbūt ją sustiprino. Dabar jau nesu toks silpnas.
Krepšinio žaisti negalėčiau, bet plaukioju su malonumu.
Per ekspediciją E.Jakilaitis manimi labai stebėjosi – miegoti eidavau vos ne paskutinis, apie antrą valandą, o keldavausi septintą.
Energijos man užteko. Tik grįžęs pajutau miego trūkumą.
Z.Kelmickaitė: Klausiate, tarsi būčiau visiška griuvena. Žinoma, po kelionės reikėjo išsimiegoti, bet jaučiau tik sveiką nuovargį.
Miestelių istorijos verčia aikčioti
Dokumentinio filmo žiūrovai išgirs ne vieną įdomų faktą apie Lietuvos miestelius.
Plokščiai (Šakių r.). Šio miestelio gyventojai yra įsitikinę, kad Vincas Kudirka „Tautišką giesmę“ kūrė būtent čia.
Panemunė (Pagėgių sav.). Paskutiniai Panemunės pilies savininkai buvo Gelgaudai. Iš šios šeimos yra kilęs garsus britų aktorius bei režisierius Johnas Gielgudas (1904–2000), atlikęs ne vieną pagrindinį vaidmenį Williamo Shakespeare’o dramose.
Rusnė (Šilutės r.). Čia ketinama pastatyti paminklą Indijos tautinio išsivadavimo dvasiniam lyderiui Mahatmai Gandhi (1869–1948). Jo artimas bičiulis buvo iš Rusnės kilęs litvakas architektas Hermannas Kallenbachas.
