Kai L.Čeprackas viešumoje pasirodė su J.Čepukaite, imta kalbėti, kad jie tapo pora.
„Nereikia iš anksto mūsų poruoti“, – nusijuokė žinomas kulinaras ir patikino, kad neseniai kulinariją atradusi L.Čepukaitė yra jo mokinė ir padeda tvarkyti kulinarijos bei menų lofto „Gastronomika“ administracinius reikalus.
Naujos LNK laidos „Lietuvos superšefas“ vedėjas L.Čeprackas savo virtuvėje rinks geriausią šalies virėją. Į šį titulą pretenduos ir profesionalai, ir mėgėjai.
Kulinaras žadėjo, kad šįkart ant dalyvių nešauks ir lėkščių nedaužys. Tokių akibrokštų pasitaikydavo ankstesnėse jo laidose.
– Televizijoje susikūrėte arogantiško šmikio įvaizdį. Toks esate iš tikrųjų?
– Šį klausimą turbūt reikėtų pateikti mano draugams. Nesu nei pliušinis meškiukas, nei dygliakiaulė.
– Šis įvaizdis jums gyvenime padeda ar trukdo?
– Žinote, būdamas blogas pritrauki daugiau dėmesio. Juk liūtas narve įdomesnis nei drugelis, skraidantis pievoje. Visada atsiras žmonių, kurie aklai tiki etiketėmis.
Tas įvaizdis man buvo naudingas. Be to, ir dabar praverčia. Pavyzdžiui, nereikia bendrauti su kai kuriais žmonėmis – turėdami galvoje mano įvaizdį jie apeina mane lanku. Kartais man tai net patinka!
– Ką jūsų virtuvėje veikia dainininkė L.Čepukaitė?
– Laura pas mus ateina pasimokyti, o pastaruoju metu man padeda tvarkyti administracinius reikalus. Aš šioje srityje nieko nenutuokiu.
Administraciniai, kanceliariniai rūpesčiai mane tiesiog žlugdo. Tai žemiški reikalai, o mano profesijoje reikia erdvės pasvajoti ir paskraidyti padebesiais.
Visko suspėti neįmanoma. O dėl Lauros – man smagu, kad ji paliko darbą valstybės tarnyboje ir tvirtai pasiryžo daugiau ten nekelti kojos (L.Čepukaitė dirbo Ūkio ministerijoje Turizmo politikos skyriaus vedėja. – Red.).
– Kai kartu pasirodėte renginiuose, visi ėmė jus poruoti.
– Nepradėkite pirma laiko mūsų poruoti. Kartą pasirodžiau su Ieva Stasiulevičiūte ir visi ėmė kalbėti, kad tapome pora.
Taip per keletą dienų galėčiau susiporuoti su puse Vilniaus. Apskritai – gal daug skeletų laikau savo spintoje. (Juokiasi.)
– Kokiomis moterų savybėmis labiausiai žavitės?
– Protu ir vidiniu grožiu. Būdamas jaunesnis vaikiausi tik blizgios išorės, bet patyriau, kad už jos gali slėptis tuštybė. Kiek tų tuštučių buvo aplinkui. Tokių, su kuriomis susipažinęs suprasdavau, kad nenoriu tokios moters šalia.
– Ar jus gąsdina vedybos?
– Gyvenime manęs niekas negąsdina. Vis dėlto už šį žodį yra dar vienas svarbesnis – įsipareigojimai. Štai kas vyrus gąsdina. Jei sunku įsipareigoti, tai apie kokias vedybas galima kalbėti?
Kita vertus, kai tau 20 metų, nesuvoki, kas yra įsipareigojimai. Tuomet vedi – tarsi musė prie lipnaus popieriaus prilimpi, o po 7 metų išsiskiri. Tokių pavyzdžių daugybė.
– Kas buvo didžiausi jūsų autoritetai?
– Augau ir su tėvu, ir su patėviu, bet tikruoju tėvu laikau ne biologinį tėvą.
Man autoritetas buvo prieš metus miręs patėvis Nerijus Žukas. Jam esu dėkingas už tai, kad supratau, koks turi būti vyras. O mano biologinis tėvas, kurį pastarąjį kartą mačiau prieš 11 metų, ir kitas patėvis man nieko nedavė gyvenime. Tai sakau be neapykantos, tik su apgailestavimu.
– Kaip reaguotumėte, jei biologinis tėvas praeityje garsus dainininkas Liutauras Čeprackas norėtų su jumis susitikti?
– Juk ne aš nuo jo atsiribojau. Manau, jei jis norėtų bendrauti, jau seniai būtų tai padaręs.
Klausimas, ar jis turi man ką pasakyti ir ar pasikeitė. Jei jis norėtų, prašom. Nesu prieš jį nusistatęs, tik atsiribojęs. Man nepatinka tos vertybės, kuriomis jis vadovaujasi.
– Vadinasi, už tai, kad radote savo gyvenimo kelią, esate dėkingas tik patėviui?
– Nerijus mane be proto palaikė. Jis buvo didžiausias mano gerbėjas. Jis nuolat mane girdavo, didžiuodavosi manimi.
Juk pagrindinė tėvų pareiga yra besąlygiškai mylėti ir palaikyti savo vaikus. Mums iš tėvų daugiau nereikia, kai einame atradimų keliu. Nerijus būtent toks tėvas ir buvo.
– Kada supratote, kad jūsų pašaukimas yra kulinarija?
– Tai supratau du kartus. Pirmą kartą vaikystėje, kai pradėjau ruošti valgį. O antrąjį, kai nuėjęs klystkeliais įsitikinau, jog turiu kai ką keisti gyvenime arba toliau darysiu tai, kas neteikia pasitenkinimo.
Sulaukęs 20 metų mėginau daryti daugybę dalykų. Kaip ir daug lietuvių, vaikiausi pinigų, tikėjausi tapti verslininku.
Pavyzdžiui, nuomojausi lentpjūvę, prekiavau durimis, langais, laiptais, bet visa tai neteikė jokio pasitenkinimo.
Nors turiu verslininko gyslelę, negalėjau būti verslininku, sėdinčiu kabinete su kostiumu arba važinėjančiu į Rytus ir geriančiu su rusais degtinę. Man nepatinka degtinė.
Kai lioviausi vaikytis iliuzijų ir supratau, kad nebenoriu tapti milijonieriumi, grįžau prie to, kas teikia malonumą ir kam turiu talentą.
– Tai supratote ne vienus metus nerūpestingai gyvendamas Venesueloje?
– Tai supratau subrendęs. Į protą atėjau tuomet, kai man buvo apie 30 metų. Pabandžiau tapti milijonieriumi, po palme pakankamai pagulėjau, pabuvau niekuo. Tuomet ir iškilo klausimas, kas toliau.
– O jeigu taip ir būtumėte likęs gulėti po palme?
– Turbūt būčiau nusigėręs. Mačiau žmonių, kurie ten ir lieka. Mano oda būtų tapusi skrudintos vištos spalvos. Paakiai būtų paburkę.
– Kas jūsų autoritetai kulinarijoje?
– Man sunku būtų išvardyti autoritetus Lietuvoje, bet pasaulyje jų yra labai daug. Visų jų asmeniškai nepažįstu, tik keletą.
Vienas jų – mano mokytojas Danielis Lopezas, kurio restorane, turinčiame vieną „Michelin“ žvaigždę, dirbau. Jis parodė, kokia yra tinkama ir sveika darbo atmosfera virtuvėje.
Norėčiau, kad taip būtų pas mane. Man daug kas nepatiko iš to, ką mačiau daugiau „Michelin“ žvaigždučių įvertintuose restoranuose. Nepatiko vadovų požiūris į maistą ir darbuotojus. Daug kur jie elgiasi tarsi šmikiai, despotai.
Turbūt, kai gauni vieną žvaigždę, būni „fainas“, o kai gauni tris, jau tampi „nefainas“.
Čia kaip toje pasakoje, kai jaunikaičiai vis eidavo žudyti drakono, o tai padarę patys tapdavo drakonais. Aš nenoriu pasiekti olimpo tokiu būdu.
– Kokį įsimintiniausią komplimentą esate išgirdęs savo darbe?
– Tai buvo pats intymiausias komplimentas. Moteris pasakė pirmą kartą gyvenime supratusi, kad maistas gali suteikti orgazmą – kaip seksas. Ji maistą prilygino seksui.
Jos vyras ėmė šnairuoti į mane. Greičiausiai buvo nelabai patenkintas, kad ne tik jis žmonai teikia tokį malonumą.
– Susigėstate girdėdamas pagyras?
– Iš dalies pasijuntu nepatogiai, nes nesu tas, kuriam pagyros teikia didžiulį pasitenkinimą.
Aišku, neneigsiu, būna malonu, bet komplimentai turi ir neigiamą atspalvį – jie gali užmigdyti.
– Ar kada nors jums pačiam būna bloga nuo maisto?
– Būna, kad susimąstau: ir kodėl aš tai valgiau? Maistui esu visiškai neišrankus – galiu valgyti bet kur ir bet ką. Dažnai net gėdydamasis užsuku į greitojo maisto restoraną ar kebabinę.
Nemėgstu susireikšminti. Niekada nesakau, kad nevalgau to ar ano patiekalo. Kai esi alkanas, valgai viską.
– Daug kas norėdami išlaikyti nepriekaištingą figūrą ir būti geros sveikatos atsisako kai kurių patiekalų ar ima bėgioti maratonus.
– Nebėgioju, nes mano silpni keliai. Be to, tai baisiai nuobodus užsiėmimas.
Neketinu atsisakyti to, kas man skanu. Tiesa, labai norėčiau atsikratyti vieno blogo įpročio – išgėręs alkoholio griebiuosi cigarilės.
Rūkau nedaug, bet norėčiau mesti. Taip pat noriu mažiau gerti vyno ir šampano. O stipriųjų gėrimų apskritai nevartoju.
Varžysis ir mėgėjai, ir profesionalai
Laidoje „Lietuvos superšefas“ varžysis šeši dalyviai, tarp kurių yra ir virėjų, dirbančių geriausiuose šalies restoranuose, ir paprastų kulinarijos mėgėjų.
L.Čepracko kulinarijos ir menų lofte „Gastronomika“ filmuojamos laidos dalyviai kaskart savo patiekalais turės sužavėti penkis svečius.
