Pirmą kartą į Norvegiją Roberta išvyko būdama 18 metų. Tą vasarą būsima dvyliktokė ir pastojo, ir ištekėjo.
Dabar Roberta nebeturi nei vyro, nei turtų, tačiau su ketverių metų sūnumi Matiasu į tėvynę grįžti neketina.
Dramatiška jaunos lietuvės istorija buvo pasakojama LRT televizijos socialinės dokumentikos laidoje „Emigrantai“.
Roberta su 11 metų vyresniu norvegu Sveinu susipažino būdama vienuoliktokė, kai Palangoje dalijo skrajutes.
„Jis priėjo ir užkalbino angliškai. Jaučiau azartą, nes buvo puiki proga patobulinti anglų kalbos žinias. Ėmėme bendrauti. Visai nejaučiau, kad jis tiek metų už mane vyresnis“, – prisiminė pažintį lietuvė.
Norvegas tuomet turėjo statybų įmonę ir į Lietuvą dažnai atvykdavo verslo reikalais. Prasidėjo graži draugystė. Kai Sveinas būdavo Norvegijoje, pora bendraudavo internetu.
Netrukus vyras Robertai pasiūlė atvykti vasarą į Norvegiją padirbėti. Mergina nė negalvojusi sutiko, nes labai norėjo užsidirbti pinigų mokslams. Sveinas surado lietuvei darbą valymo įmonėje.
„Mes apsigyvenome kartu. Sulaukdavau iš jo daug dėmesio. Viskas buvo labai gražu. Norvegija atrodė nuostabi šalis. Juolab kad aš pirmą kartą išvykau iš Lietuvos“, – pasakojo Roberta.
Po dviejų mėnesių lietuvė pastojo, todėl būsimi tėvai ilgai nusvarstė ir nusprendė susituokti.
„Žinojome, kad mano tėvai nebus patenkinti, todėl ir skubėjome. Ketinome įrodyti, kad viskas bus gerai“, – pasakojo mergina.
Aštuoniolikmetės tėvai tuo metu net nežinojo, kad ji turi vaikiną. Tad grįžusi į Lietuvą Roberta jiems pranešė pribloškiamą naujieną.
„Pasakiau, kad buvau Norvegijoje, susipažinau su norvegu, mes bendravome, esu nėščia ir ketiname susituokti“, – su šypsena prisiminė Roberta.
Jaunos klaipėdietės tėvai buvo šokiruoti, tačiau neturėdami kitos išeities jos pasirinkimą palaimino ir palinkėjo ilgo gyvenimo kartu. Dar surengė vestuves pagal visas lietuviškas tradicijas – su duona, druska ir žaidimais.
Jaunavedžiai važinėjosi limuzinu, leido į dangų balandžius. Tiesa, už puotą sumokėjo jaunikis.
Kai klasės draugai linksminosi išleistuvių šventėje, Roberta jau sūpavo kūdikį. Ji nebaigusi mokslų išvyko gyventi į Norvegiją, ėmė lankyti norvegų kalbos kursus.
Lietuvės laimė baigėsi vos gimus sūnui Matiasui. Šeimą užgriuvo rūpesčiai, nes bankrutavo vyro statybų įmonė.
„Mes kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Vyras puolė į neviltį ir pradėjo stipriai gerti. Prasidėjo barniai namuose. Jis nuolat buvo piktas ir dirglus“, – pasakojo Roberta.
Sveinas vakarais mieliau linksmindavosi su draugais, nei laiką leisdavo su šeima. Kartais negrįždavo namo.
„Man buvo pasakyta, kad esu jauna mama, todėl turiu būti su vaiku“, – vyro žodžius prisiminė lietuvė. Ji mėgino kalbėtis su sutuoktiniu ir gelbėti santuoką. Pavyzdžiui, siūlė leisti laisvalaikį su kitomis šeimomis, turinčiomis vaikų. Sveinas net nesileido į kalbas.
„Jaučiau, kad Sveinas dar neišsilakstęs, nors jam buvo 29 metai“, – svarstė jauna motina.
Robertai toks vyro elgesys atsibodo, todėl po vieno lemtingo įvykio ji nesprendė imtis permainų.
„Jis kasdien gerdavo, mes pykdavomės. Nors ir nesmurtaudavo prieš mane, agresyviai kalbėdavo.
Vieną vakarą jis mane stipriai sugriebė. Pažvelgiau jam į akis ir supratau, kad tai nebe mano vyras.
Labai išsigandau. Tai buvo paskutinis lašas“, – prisiminė Roberta.
Ji iškart susirinko po ranka pasitaikiusius daiktus ir su pusantrų metų sūnumi išvažiavo iš namų.
Vyras nė nemėgino jos sulaikyti, neklausė, kur važiuojanti.
Turėdama vos du eurus lietuvė apsistojo pas pažįstamą merginą. Tėvams į Lietuvą ji neskambino.
Mergina suprato, kad norint pragyventi Norvegijoje reikės prašyti pagalbos, tad nuvyko į policiją.
„Pasakiau, kad pabėgau nuo girtaujančio vyro. Jie mane su vaiku nuvežė į moterų krizių centrą“, – prisiminė lietuvė.
Sutuoktinis išlaikydavo šeimą, tad namus palikusiai moteriai teko pačiai prasimanyti pinigų. Jų šiek tiek paskolino pažįstami, be to, padovanojo vaikui drabužių.
„Norvegijoje buvau baigusi manikiūro kursus, tad įsidarbinau. Bet uždirbdavau per mažai, kad galėčiau pragyventi. Tėvai iš Lietuvos ėmė siųsti maistą“, – pasakojo jauna motina.
Gimdytojai prašė dukros grįžti, tačiau ji nesutiko.
„Aš negaliu išvažiuoti. Mano vaikas norvegas. Kita vertus, ką aš veiksiu Lietuvoje? Juk gyvensiu kaip ir čia. Tik Norvegijoje galbūt dar daugiau pasieksiu“, – argumentus žėrė užsispyrusi moteris.
Po dviejų mėnesių, praleistų krizių centre, Roberta su sūnumi gavo socialinį būstą. Greitas procedūras lėmė rimta aplinkybė – lietuvės vaikas yra norvegas. Moteris sakė neįsivaizduojanti, kaip gyventų, jei ne valstybės parama.
Netrukus ji įsidarbino valymo įmonėje, bet pašalpa vis tiek sudarė didžiąją dalį gaunamų pajamų.
„Vienišai nedirbančiai motinai čia trejus metus skiriama didesnė pašalpa nei minimalus atlyginimas“, – aiškino Roberta.
Lietuvės ir norvego santuoka truko dvejus metus. Šiuo metu šalia Robertos vyro nėra. Moteris teigė turinti tiek veiklos, kad vos spėja suktis.
Ji prižiūri sūnų, dirba padavėja kavinėje, valo namus, studijuoja universitete, rengia vaikams meno pamokas.
Lietuvė gyvena nuomojamame bute Sandneso miestelyje.
Nuomai ir mokesčiams moteris išleidžia pusę savo pajamų. Buto nuoma kainuoja apie 800 eurų, dar apie 320 eurų – sūnaus darželis.
Sūnus kas antrą savaitgalį leidžia pas tėvą. Su buvusiu vyru Roberta bendrauja tik tada, kai reikia, ir nesistengia lipdyti sugriuvusios santuokos.
„Jam neįdomu, kaip man sekasi, neklausia, ar reikia padėti. Net vaiku mažai domisi. Kai jį pasiima, nuveža mamai, jie pabūna, ir viskas“, – pasakojo lietuvė.
Emigrantė didžiuojasi savimi. Ji nepalūžo ir apie savo patirtį parašė knygą „Žiedlapės istorija“, bet leidybai kol kas trūksta lėšų.
Žiedlape draugai Robertą vadino vaikystėje. Moteris teigė, kad leisdama knygą nesiekia užsidirbti.
Lietuvė norėtų savo gyvenimo istoriją nemokamai dalyti moterų krizių centruose Lietuvoje ir Norvegijoje.
„Aš gyvenau krizių centre. Man reikėjo moralinio palaikymo, bet jo negavau. Dėl to norėčiau tokioms moterims dalyti knygas – pasakyti, kad aš tai įveikiau ir dabar savo rankose turiu visas svajones. Noriu parodyti, kad jos taip pat gali įveikti visus sunkumus ir būti laimingos“, – šypsodamasi pasakojo Roberta.
Parengė Vykintė Budrytė
