Lietuvoje pirmenybę atiduodu „Panoramai“, LRT žinioms arba „Lietuvos ryto“ televizijos „Reporteriui“, tačiau tuo nesitenkinu – pasižiūriu ir BBC, CNN žinias.
Su informacinėmis laidomis susiję ir vedėjai, kuriuos galėčiau išskirti: įdomias temas, kompetentingus pašnekovus pasirenka Edmundas Jakilaitis, Nemira Pumprickaitė, kartais žiūriu Daivos Žeimytės įvykių apžvalgas.
Man priimtinas šių laidų modelis – greitas, dinamiškas, suteikiantis galimybę per kelias minutes sužinoti daug faktų.
Kultūros kanaluose atsirenku tai, kas įdomu. Negalime leisti sau prabangos turėti vienai kultūros sričiai skirto kanalo, kaip prancūzų „Mezzo“, to ir nereikia.
Deja, bet televizijos kultūros tematiką apskritai ignoruoja – jeigu rodo dainas ir šokius, tai nereiškia, kad plečia žiūrovų kultūrinį akiratį.
Vienintelė išimtis – LRT. Tai suprantama – visuomeninis transliuotojas, finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, turi tenkinti poreikius ir tos visuomenės dalies, kuriai rūpi ir įdomūs kultūros reikalai, nors jie, manau, turėtų būti kiekvieno žmogaus savastis.
Tiesa, kultūros kanalas dabar didžiulę duoklę atiduoda sportui, bet vis tiek gerai, kad jis yra. Net jei užklysti į jį prabėgomis maigydamas nuotolinio valdymo pultelį, visada kas nors sudomina: arba skamba džiazas, arba rodomas spektaklis, arba vyksta nišinis susitikimas, arba eiles skaito Justinas Marcinkevičius. Čia gali rasti ir istorijos žinių, menininkų portretų, pokalbių aktualiomis temomis.
Kanalas „LRT kultūra“ – langas į Lietuvą ir mūsų Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, jo spektakliams. Ir čia matau nemažai erdvės tobulėti. Dabar operos ir baleto spektakliai kartais atrodo kaip kamštis programai užkišti. Transliuotojai net nepasivargina žiūrovų supažindinti su siužetu, neparūpina operos vertimo.
Mes dar nesugebame parodyti operos ar baleto taip, kaip spektaklis pastatytas teatre, visu formatu. Prie to, žinoma, turėtų prisidėti ir teatras. Reikėtų filmuoti visiškai kitaip, pasirengti, gal net skirti tam repeticijų. Jeigu teatras ir televizija užsibrėžtų per sezoną padaryti du tris gerus įrašus, tikriausiai pavyktų tai įgyvendinti.
Televizija galėtų paieškoti kontekstų ir pateikti spektaklį kaip visavertę kultūrinę, šviečiamąją, pažintinę laidą: ne tik supažindinti su turiniu, bet ir atskleisti sukūrimo aplinkybes, papasakoti linksmų ar nelabai linksmų epizodų, įdomių istorijų – operos jomis pinte apipintos.
Antra vertus, turime pripažinti, kad Lietuvoje yra didžiulis atotrūkis tarp tų žmonių, kurie žiūri kultūros laidas, skaito kultūrinę spaudą, ir visų kitų.
Kaip sumažinti tą prarają? Nežinau. Toks klausimas aktualus ir teatrui. Ką jis turi rodyti – ar tai, ką publika mėgsta, ar vis dėlto būti šiek tiek priekyje?
Jei per daug nueisi į priekį, nebeturėsi žiūrovų. Čia ir tenka suktis, nelygu, kokių tikslų sieki.
Manau, žurnalistika irgi turi eiti šiek tiek priekyje, ne tik pataikauti skoniui – laida žiūrima, reitingas aukštas, vadinasi, viskas gerai. Jeigu TV kanalai, kurie turi nuolatinių žiūrovų, imtų ir valingai pasinaudotų ta situacija, sukurtų patrauklių kultūros laidų, kurios iš pradžių, aišku, nebūtų pelningos, galbūt paskatintų žiūrovus eiti kita linkme.
