Aktoriaus V.Masalskio gyvenime netrūko pakilimų ir nuopuolių, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Bene sunkiausia buvo kova, vos nekainavusi gyvybės. Kas vis dėlto privertė kino ir teatro legendą iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą ir atsisakyti draugystės su buteliu?
1981-aisiais Lietuvos televizijos eteryje pasirodė režisieriaus Broniaus Talačkos penkių dalių filmas „Raudonmedžio rojus“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko V.Masalskis.
Tarpukario Kauno gyvenimas, iš paprastos šeimos kilęs Karolis Tuleikis sunkiai skinasi kelią aistrų, pavydo ir išdavysčių kupiname pasaulyje, tačiau galiausiai tampa gerbiamu gydytoju. Jo meilės išgyvenimai tuomet prie televizorių ekranų prikaustė visą Lietuvą, o atviros scenos su aistringais bučiniais ir apnuogintais kūnais tapo sensacija. Pagrindinio vaidmens atlikėjas V.Masalskis sulaukė šlovės ir tūkstančių gerbėjų simpatijų.
Aktorius kone per vieną naktį tapo publikos numylėtiniu: jį atpažindavo gatvėje, tuomečiai laikraščiai ir žurnalai spausdindavo straipsnius, o įtakingi politikos veikėjai siūlė draugystę.
Jau beveik 35 metai praėjo po „Raudonmedžio rojaus“ premjeros. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, garsaus aktoriaus ir pedagogo biografijoje dabar daugiau kaip 100 vaidmenų kine ir teatro scenoje.
Ne vienas jo režisuotas spektaklis pelnė prestižinių apdovanojimų, o vaidmuo 2005-aisiais sukurtoje Balio Sruogos „Dievų miško“ ekranizacijoje atnešė tarptautinį populiarumą. Vis dėlto nė vienas darbas neturėjo tokios įtakos V.Masalskio gyvenimui kaip „Raudonmedžio rojus“.
Užgriuvęs populiarumas aktorių labai greitai ėmė erzinti.
„Kai pradeda mane labai girti, imu elgtis visai kitaip, kad nudaužčiau tą aureolę, – laidoje „Gyvenimas“ pasakojo 61 metų artistas. – Aš nepasiduodu minios garbinimui. Tada net specialiai pradedu elgtis šlykščiai.
Po filmo „Raudonmedžio rojus“ tyčia pradėjau rodytis išgėręs, kad aplinkiniai nemanytų, jog aš labai švarus. Galėdavau vaikščioti vilkėdamas kostiumą, gal labai greitai būčiau gavęs nusipelniusio aktoriaus vardą, bet elgiausi priešingai – daužiau sau per galvą, nes žinojau: jei patikėsiu garbinimo aureole, tada bus labai sunku ją nusiimti. Atsiras tokia garbėtroška, kad gali pražūti.“
Girdėti tiek pagyrų, pelnyti apdovanojimų ir nesusirgti žvaigždžių liga sunku. O ar įmanoma ją įveikti, jei jau susirgai? V.Masalskio manymu, meluoja tie, kurie atsako teigiamai. Tai kaip alkoholizmas: kartą susirgęs turi kovoti visą gyvenimą.
„Atsimenu, užlipau ant scenos vaidinti „Merės Popins“, vaikiško spektaklio, ir galvoju: tai jūs turite džiaugtis, kad aš scenoje, – visi laikraščiai apie mane rašo. Jūs turite būti laimingi, kad aš scenoje.
Ir staiga susizgrimbu: „Ką aš čia svaičioju?“ Pradėjau save daužyti ir tam tikru metu išsigydžiau tą narciziškumą. Bet tai ne skiepas, kuris visam gyvenimui apsaugo nuo ligos. Tai liga, kurią reikia nuolatos gaudyti, kurios reikia saugotis“, – pasakojo aktorius.
Antra vertus, populiarumas suteikė V.Masalskiui galimybę rinktis vaidmenis, kurių pats norėjo. Kiti kolegos laukdavo kiekvieno pasiūlymo, o jis nepabūgdavo atsisakyti dirbti net su geriausiais režisieriais.
„Man vaidmuo patinka, jei galėsiu juo paveikti žiūrovą. O jei nėra poveikio žiūrovui, jis manęs nedomina. Ėjimas į sceną manęs niekada nejaudino. Net kai režisierius Jonas Vaitkus paskyrė vaidinti „Kaliguloje“, parepetavęs kelias dienas pasakiau, kad man nepatinka, kaip jūs šį kūrinį suprantate, ir išėjau.
Vis dėlto vėliau J.Vaitkus pasakė: „Ruoškis, tau reikės vaidinti.“ O aš laikiausi savo: „Nevaidinsiu, jei nerepetuosite du mėnesius, jeigu nepakeisite dekoracijų, kai kurių aktorių.“ Man buvo 27 metai, buvau akiplėša, bet man atrodė, kad šiuo spektakliu galima parodyti daug žmogaus egzistencinio skausmo“, – apie vieną ryškiausių savo vaidmenų – Kaligulą – pasakojo aktorius.
Egzistencinio skausmo V.Masalskis ieškodavo visuose vaidmenyse. Jam pačiam tai priminė vaikščiojimą peilio ašmenimis. Kaskart vaidindavo taip, tarsi tai būtų paskutinė gyvenimo diena. Nusileidus uždangai viskas nesibaigdavo. Tuo metu, kai žiūrovai ramiai ilsėdavosi lovose, aktorius ir toliau išgyvendavo savo herojų kančias. Tai jį varė iš proto. Todėl vis dažniau griebdavosi vienintelio būdo, padedančio atsipalaiduoti, – alkoholio.
„Man būdavo labai sunku atsiriboti nuo spektaklių. Prasidėjo nuo to, kad negalėdavau užmigti po sunkaus spektaklio – „Kaligulos“, „Pamišėlio užrašų“, „Migelio Manjaros“ ar „Vėlinių“. Visas virpėdavau, drebėdavau, gaudavau tokius emocinius krūvius, kuriuos būdavo sunku pakelti. Gal tas gėrimas būdavo iš to, kad norėdavau pasislėpti, užmigti, nurimti, pabėgti nuo to pasaulio, kuris atrodė baisus“, – prisimindamas išgyvenimus svarstė aktorius.
Iš pradžių – taurelė, paskui – butelis. Iš pradžių tik po spektaklių, o paskui atsipalaiduoti reikėdavo ir po repeticijų.
Nuolatinis gėrimas traukė į dugną ne tik aktorių, tačiau ir jo artimuosius.
„Nelaimingiausi buvo tie žmonės, kurie matė mane girtą, – žmona, sūnus“, – liūdnai palingavo galva V.Masalskis.
Kartą pragaištingas potraukis tik per plauką nesibaigė mirtimi. Tai nutiko prieš penkiolika metų. Įkaušęs vyras sėdo prie automobilio vairo ir važiuodamas užmigo. Pabudo nuo smūgio ir baisaus skausmo. Atvykę medikai tai, kad jis išgyveno, vadino stebuklu ir nieko gera nežadėjo.
„Buvau paralyžiuotas, sulaužyti penki stuburo slanksteliai: trys kaklo, du nugaros, ant galvos man uždėjo metalinį vainiką ir sugręžė varžtus. Daktarai pasakė, kad daugiau niekada nejudėsiu, bet po trijų dienų suteikė vilties – gal judinsiu kairę ranką, paskui – dešinę, dar vėliau – gal vieną koją, gal antrą, o galiausiai nustebo: „Negi jis vaikščios?“ – tragišką savo gyvenimo epizodą prisiminė garsus aktorius.
Dabar jis įsitikinęs, kad skaudi nelaimė buvo ženklas, kuris turėjo priversti susimąstyti.
„Ligą reikia gerbti – ji ateina ir tave sustabdo. Gal būčiau užsimušęs, gal ką nors užmušęs. Ačiū Dievui, padarė mane luošiu. Reikia tik džiaugtis, kad man taip atsitiko. Avarija mane sustabdė. Buvo peržengtos ribos, – samprotavo V.Masalskis. – Jei gauni kokią ligą, galvok, kodėl ją gavai. Arba netinkamai valgai, arba netinkamai gyveni, arba netinkamai myli, arba ne tą profesiją pasirinkai. Ji tave sustabdo. Visi ženklai, kuriuos gauname, pasirodo laiku.“
Tačiau ši likimo siųsta žinia tikslo nepasiekė. Jei būtų turėjęs laiko išsigydyti žaizdas ir pagalvoti apie gėrimo padarinius, gal Valentinas jau tuomet būtų atsisakęs alkoholio.
Prikaustytą prie lovos jį aplankė kino režisierius Šarūnas Bartas ir privertė tesėti prieš pusmetį duotą pažadą vaidinti juostoje „Laisvė“ (2000 m.), kuri turėjo būti filmuojama Maroke.
Iš pradžių raginimą keltis iš lovos ir vykti į Maroką V.Masalskis palaikė pokštu ir patarė Š.Bartui susirasti kitą aktorių, bet režisierius buvo neperkalbamas.
Dabar ir pats V.Masalskis stebisi: „Užuot gulėjęs ant nugaros pusantro mėnesio, atsikėliau po 24 dienų. Į Maroką važiavau vos galėdamas pakelti rankas, be prisėdimo galėdavau nueiti vos 50 metrų. Maniau, kad nevaldau ne tik kūno, bet ir emocijų – tų stygų, kuriomis kaip aktorius groju. Sakoma, kad mes esame ir pianinas, ir pianistas kartu.
Nuvykę į Maroką porą savaičių pabuvome ir Š.Bartas pasiūlė eiti prie kranto pafilmuoti. Aš pasižiūrėjau ir apsiverkiau. Supratau, kad jausmai nedingo su avarijos smūgiu.“
Filmas pavyko, bet darbas jame aktoriui buvo pražūtingas. Skausmą ir dvasines kančias jis ir vėl skandino butelyje, kol vieną dieną suprato pasiekęs dugną.
Tuomet gimtąjį Kauną ir triukšmingą Vilnių Valentinas iškeitė į mažą Vievį. Ten, visiškai atitolęs nuo ankstesnio gyvenimo būdo ir įpročių, metė ne tik gerti, bet ir rūkyti. Ko gero, aktorius net pats nustebo, kad gebėjimo vaidinti ir įsijausti į herojų jausmus tai visiškai nepakeitė.
Tiesa, kaip ir anksčiau, V.Masalskis sutinka kurti tik tuos vaidmenis, kurie jam įdomūs, ir tai pasiteisina. Štai praėjusį pavasarį Direktoriaus vaidmuo jauno režisieriaus Karolio Kaupinio trumpametražiame filme „Triukšmadarys“ pelnė V.Masalskiui geriausio aktoriaus Sidabrinę gervę.
„Turbūt esmė – ne pavardės. K.Kaupinio scenarijus, kurį jis atsivežė pas mane, buvo prasmingas: apie mokyklų tuštėjimo metą, apie kuriozinę situaciją, į kurią patekę mokytojai, į kurią patekęs bažnytkaimis“, – priminė filmo siužetą Direktoriaus vaidmens atlikėjas.
Dabar V.Masalskis jau penkerius metus gyvena ir kuria Klaipėdoje. Į pajūrį aktorius atvažiavo jausdamas, kad gali daug pasiūlyti, tad vos atvykęs įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą ir dėsto Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentams.
„Reikia padėti jauniems žmonėms atsiskleisti, rasti savo kūrybinį kelią. Tai yra užduotys. Galbūt paskui vėl kur nors važiuosiu. Jei padaręs avariją nežuvau, vadinasi, esu dar čia reikalingas“, – sakė Klaipėdos jaunimo teatro režisierius.
Vien darbais pajūryje V.Masalskis neapsiriboja. Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, jis dar vaidina pagrindinius vaidmenis dviejuose spektakliuose, o vieną pats ir režisavo. Todėl asmeniniam gyvenimui laiko beveik nelieka. Tačiau vienišu vyru aktorius savęs nevadina. Ar laukia jo kas nors grįžtančio iš darbų? Ar yra ką mylėti?
„Taip, laukia. Turbūt visuomet laukia. Aišku, tie laukiantys nukenčia, nes kartais jie laukia, kad ateisi tuoj pat, o tu ateini kur kas vėliau. Labai nelaimingi žmonės, kurie eina.
Kartais pagalvoji, kad padarai nemažai žmonių laimingų, kad viskas tarsi gerai, bet kartais padarai labai nelaimingų. Tai turbūt neišvengiama“, – mąsliai kalbėjo V.Masalskis.
Aktorius karčiai pajuokavo, kad šalia jo esančiai moteriai jau iš anksto paruošta vieta rojuje. Gyventi su menininku sunku. Gyventi su V.Masalskiu – beveik neįmanoma.
„Yra ir labai daug diktatūros, egoizmo, nuovargio, kuris putomis trykšta per kraštus, kai grįžti nuvargęs iš pedagoginio ar kūrybinio darbo“, – paaiškino aktorius.
Gerai tik tai, kad nebegerti nusprendęs vyras į alkoholio pusę nė nežiūri. Dabar aktorius atsipalaiduoja virtuvėje. Maistui ruošti, pasak jo, taip pat reikia įkvėpimo, nes patiekalas, kaip ir geras spektaklis, turi sujaudinti iki širdies gelmių.
Parengė Milda Augulytė
