„TV pagalboje“ rodomos istorijos realios. Beveik kiekvieną dieną mane pribloškia jų kraupumas. Pavyzdžiui, kraujomaiša, vaikai, augantys visiškame varge, savižudybės, prekyba žmonėmis sukrečia iki širdies gelmių. Tos istorijos paliečia ir atveria akis.
Prieš porą savaičių „TV pagalba“ rodė siužetą apie motiną ir dukterį, kurios daug metų buvo susipykusios ir nebendravo. Laidos metu pavyko padėti joms susikalbėti, po filmavimo iš studijos jos išėjo apsikabinusios.
Laidos pabaigoje R.Šakalytė-Jakovleva pasakė: „Nepamirškite savo artimųjų. Dabar paskambinkite savo vaikams, tėvams ir tiesiog pasakykite, kad juos mylite.“
Po savaitės su Renata užėjome į vieną Kauno kavinę, ten padavėja dirbanti pagyvenusi moteris mus pažino: „Noriu jums padėkoti. Pasibaigus laidai pagalvojau, kad seniai skambinau dukteriai. Ir iškart pakėliau ragelį, mes pirmą kartą po daugybės mėnesių normaliai ir iš širdies pasikalbėjome.“
Džiugu, kad kartais paprasti dalykai tokiose laidose daro stebuklus.
Neretai TV laidas žmonės žiūri, kad pasijustų stipresni ir laimingesni. Juk išgirdę apie kitur klestintį skurdą, smurtą, ligas, netektis daugelis permąsto savo gyvenimą ir suvokia, kad, palyginti su kitais, jiems puikiai sekasi. Net neabejoju, kad dalis žiūrovų gauna tokią naudą. Ir gerai. Jeigu kam nors tai padeda atsisukti į savo gyvenimą, įkvepia, motyvuoja, tuomet puiku.
Žinoma, tam tikros laidos veikia priešingai – skatina negeroves ir lengviau pažeidžiamus, jautresnius žmones pastūmėja į tamsiuosius gyvenimo užkaborius. Dažniausiai tokios laidos yra prasto lygio, persmelktos juoduoju humoru. Kai ištraukiamos paskalos, kai iš žmonių akivaizdžiai šaipomasi, kai diskusija neparemta faktais, tokias laidas vadinu pasityčiojimo šou.
Laidos sėkmę lemia tema ir jos vedėjo gebėjimas tą temą gvildenti, atverti pašnekovą, iškelti tinkamus klausimus.
Remdamasis psichologo patirtimi galiu pasakyti, kad pokalbių laidose niekada nesibaigs socialinės problemos.
Dalyvaujant „TV pagalboje“ sunkiausia tuomet, kai negali niekuo padėti arba kai žmogus atsisako pagalbos.
Tokių istorijų daug. Viena mane ypač sukrėtė. Buvo kalbinama moteris, daug metų gyvenanti su smurtaujančiu ir stipriai geriančiu sutuoktiniu. Prisigėręs vyras žmoną negailestingai sumuša.
Moteris sakė vis tiek jį mylinti. Ji jaučiasi laiminga, kai vyras du kartus per savaitę neprisigeria ir jos nemuša. Ką tokiu atveju pasakyti moteriai, kad suprastų, jog reikia bristi iš to liūno?
Arba istorija apie 83 metų neįgalią senutę. Ji gyvena viename kambaryje su dviem į penktą dešimtį įkopusiais sūnumis. Šie geria, prageria motinos pensiją, vagia iš namų, reikalauja, kad prie vežimėlio prikaustyta gimdytoja ruoštų valgį, muša. Butas jau virtęs landyne. Mes ilgai kalbėjomės su ta moterimi, siūlėme įvairių išeičių, bet ji pasakė: „Aš negaliu jų išvaryti, nes tai yra mano sūnūs.“
Mūsų mažoje Lietuvoje neadekvačiai daug skaudžių likimų, dramatiškų istorijų. Nenupudruotas šalies veidas atrodo liūdnai. Kita vertus, džiugu, kad atsiranda vis daugiau geradarių, neatsisakančių padėti.
Taip pat Lietuvoje yra nemažai gražių, laimingų istorijų. Jas reikia kuo dažniau rodyti. Sėkmės istorijos skatina pozityvumą.
