Specialioje laidoje susitikę politikai ir eiliniai laisvės gynėjai prisipažįsta – buvo pasiruošę mirti. Laida Info TV eteryje pasirodys sekmadienio vakarą.
„Prie televizijos bokšto mane ir mano draugus atvedė širdies, proto ir pareigos balsas. Tą naktį aš netekau draugės...“, – pasakojo po sovietų tanko vikšrais patekusi vilnietė Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė.
Kraupią 1991-ųjų sausio naktį po okupantų karine technika pakliuvo dvi moterys. Loretai Asanavičiūtei – ta naktis buvo lemtinga. Jos draugė L. Tručiliauskaitė-Šlekienė, prabėgus 25 metams po netekties, prisipažįsta, kad ir šiandien sausio įvykius prisiminti yra itin sunku ir skausminga.
„Kai paskelbė, jog link televizijos bokšto važiuoja tankai, tai žmonės kaip skruzdės į tą kalną kopė. Kiek atsimenu, tuo metu manyje buvo jausmas, kurio nei iki tol, nei po to nebuvau patyrusi – tai vidinio pasipriešinimo jausmas. Matydama, kas vyksta aplinkui, sau pasakiau: aš neturiu teisės pasiduoti, nes čia mano namai, mano žmonės, mano Lietuva“, – pasakojo L. Tručiliauskaitė-Šlekienė. Sužinojusi, kad prie televizijos bokšto žuvo L. Asanavičiūtė, parlamente buvusi Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, prisipažino suvokusi, kad mirtis kvėpuoja į veidą. Profesorius Vytautas Landsbergis moteris paragino eiti namo, nes pasilikti tapo nesaugu. Tuo metu po širdimi nešiojusi naują gyvybę Nepriklausomybės akto signatarė paragino namo keliauti ir prie Seimo rūmų susirinkusias motinas su vaikais, tačiau šios trauktis nesutiko.
„Kai kunigas Robertas Grigas suteikė paskutinį patepimą, tai net komunistai ant kelių suklupo, nes visiems buvo aišku – mirsim“, – laidoje „Diagnozė: valdžia“ pasakojo politikė.
Mirti 1991-ųjų metų Sausio 13-osios naktį buvo pasirengęs ir pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Jis prisimena, kad tą naktį atsisveikino su savo šeima. „Tai buvo karo stovis. Aš paskambinau savo žmonai ir atsisveikinau. Pasakiau sudie, o gal iki pasimatymo. Galbūt čia, o gal kur nors kitur“, – pasakojo V.Landsbergis.
Atsisveikinę su artimaisiais ir okupantams kvėpuojant į nugarą Seime susirinkę žmonės iki pasikutinės minutės tikėjosi geriausio, tačiau ruošėsi blogiausiam tos nakties scenarijui. „Kaune buvo paruoštas lėktuvas, viena iš kompleksinių to hibridinio karo priemonių. Tai buvo pastangos išvilioti Aukščiausios Tarybos pirmininką, kad jis pabėgtų... O tada jau viskas aišku...“, – prisiminė V.Landsbergis. Nors provokacija išvilioti Aukščiausios Tarybos pirmininką iš Vilniaus nepavyko, tačiau gandai apie V. Landsbergio pabėgimą sklido žaibišku greičiu. Tai galėjo sužlugdyti bet kokį pasipriešinimą okupantų agresijai.
Savo išgyvenimais laidos metu dalinsis ir žurnalistė Eglė Bučelytė, sausio 13-osios išvakarėse dirbusi televizijos eteryje. Moteris su operatoriumi buvo užrakinta studijoje, o vieninteliu ryšiu su išoriniu pasauliu tapo laidinis telefonas. Juo kiti kolegos pranešdavo tai, ką matė pro langus, o E.Bučelytė – visai ją stebinčiai Lietuvai. Vėliau nutrūko ir šis ryšys.
„Mano tėtis žurnalistas, tą naktį dirbęs Seime, brolis prie parlamento organizavo palaikymo koncertą, o namuose likusi mama tapo mūsų tarpininke. Ji klūpojo priešais televizorių ir meldėsi... Dabar būdama pati mama, aš tik galiu įsivaizduoti, ką ji galėjo išgyventi ir ką išgyveno visos Lietuvos mamos“, – pasakojo tą naktį iki paskutinės akimirkos tiesioginiame eteryje dirbusi žurnalistė E.Bučelytė.
Nerimo dienos buvo ir už Atlanto. JAV gyvenęs Prezidentas Valdas Adamkus prisimins, kad tuomet nuolatos buvo palaikomas ryšys su Vilniumi. Baiminantis dar vienos Lietuvos okupacijos, viltys buvo dedamos į šalį palaikančių valstybių paramą. „Tai buvo savotiška nelegali veikla. Buvo diplomatiniai kontaktai su draugiškomis valstybėmis, kurios tyliai padėjo ir rado kelius perduoti tai, ko labiausiai reikėjo Vilniui“, – pasakojo prezidentas V.Adamkus.
