Laikysenos, šypsenos, arogancijos profesionalų televizijose apstu. O žurnalistų, kurie iš esmės stengtųsi susivokti, kas dedasi srityse, jų nušviečiamose plačiau ar tik kaip dienos įvykis, – tokių, bent tarp reporterių, reta ir net žiūrint kultūrines „Panoramos“ pabaigos atkarpėles tenka įsitempti.
Lyg ekrane būtum išvydęs kultūros ministrą: netikslumai, klaidelės, būtiniausios informacijos stoka.
Pagaliau pasirinkimų atsitiktinumas. Tiesa, dėsningas. Aiškiai matyti, kad pora regionų turi veiklių korespondentų. Vilniuje dėsningumas kitas.
Pastebėjau, kaip parenkama, ką filmuoti, tarkime, iš literatūros renginių. Atrodo, lyg parinkėjus vis dar konsultuotų Jonas Jakštas.
Čia vis kalbu apie Lietuvos radiją ir televiziją, mano dar kiek spėjamą pažiūrėti. Deklaruojamą kultūros pirmumo misiją vykdančią ne pirmuoju kanalu. Tiesa, ir ten vis labiau rūpinamasi sporto verslo bei linksmybių kultūra.
Užtat stiprybė yra radijas, jo kultūros laidos abiem kanalais. Dvi aukščiausios prabos profesionalės, suradusios ir neįtikėtinai greitai išugdžiusios trečią, – jos, bent viena iš jų, jau ir televizijos ramstis.
Vis per maža radijo ir televizijos laidų kitomis Lietuvos kalbomis: rusų kalbai atstovaujanti profesionalų redakcija būtų pajėgi skleistis kur kas plačiau. Buvau pradėjęs mažiau ilgėtis Virginijaus Gasiliūno. Dabar, kai Mindaugas Nastaravičius leidosi į kitas lankas, Virginijaus vėl pasigedau.
Nors, kaip sakiau, radijo kultūra stipri: nuo „Kultūros savaitės“ iki „Po lyros ženklu“. Natūralūs televizijos laidos „Kelias į namus“ kūrėjų portretai.
Visko neišvardysiu. Apskritai Lietuvos radiją ir televiziją šiuokart papeikti pasirinkau todėl, kad ją labiausiai ir mėgstu.
