„Sakau, nereikia stabdyti, reikia judėti, juk nieko nepralošiu“, – apie emigracijos pradžią prieš 10 metų LRT laidoje „Emigrantai“ pasakojo Arūnas.
Anglų kalbos nemokančiam jaunuoliui nebuvo lengva susirasti darbą. Išmokęs kelias frazes apie darbo paieškas, lietuvis sulaukdavo pažadų, kad netrukus bus paskambinta. Deja, skambučių taip ir nesulaukdavo. Praėjus kiek laiko, pagaliau įsidarbino metalo supirkimo punkte, bet darbą ten prisimena kaip vergovę: ilgos darbo valandos, kenksmingos sąlygos ir mažas atlygis. Arūnas ten ilgai neužsibuvo ir taip pradėjo darbų keitimo maratoną: pievagrybių ferma, keletas autoservisų ir automobilių plovyklų, įvairiausios firmos ir firmelės.
Keisdamas įvairius darbus, Arūnas išmoko pastovėti už save, nesileisti būti žeminamas ir išlikti sąžiningas. Štai kartą lietuvis sukėlė gaisrą automobilių laužyne, kuriame dirbo. Supleškėjo visas jo viršininkui priklausantis angaras, ir emigrantas iš ten vos išnešė sveiką kailį.
„Aš išbėgau, nes mačiau, kad degu, gerai, kad turėjau storą kombinezoną“, – neįtikėtina patirtimi dalijosi Arūnas. Lietuviui atrodė keista, kad bendradarbiai airiai nepuola kovoti su ugnimi, o tik stovi ir paklaikusiomis akimis stebi liepsnas. O Arūnas pasiryžo pats savo rankomis užgesinti gaisrą. Kai atvyko ugniagesiai, jau viskas buvo užgesinta.
Šiandien lietuvis sako esąs labai laimingas, nes turi viską, ko reikia žmogui, – ir mėgstamą darbą, ir būsimą žmoną, taip pat emigrantę – latvę iš Daugpilio.