Jakutijoje žmonės į kino teatrus veržiasi pirmiausia dėl to, kad didžiuliame ekrane pamatytų kaimynus, draugus ir giminaičius. Čia kuriamuose filmuose dažniausiai vaidina mokytojai, vairuotojai, pardavėjai, o juos režisuoja jų bendradarbiai.
Jakutsko oro uoste keleiviai dažnai pamerkia akį jaunutei kontrolierei – jie įsidėmėjo merginą, vaidinančią pirmoje Jakutijos erotinėje juostoje.
Tapusi vietos kino žvaigžde ji neišpuiko, todėl ir toliau darbuojasi oro uoste. Tik gerbėjų turi kur kas daugiau nei anksčiau.
Sunkesnis kelias į šlovę buvo matematikos mokytojo Dmitrijaus Davydovo, gyvenančio 200 kilometrų nuo Jakutsko esančioje Amgos gyvenvietėje.
Neseniai jis įgyvendino seną svajonę – sukūrė siaubo filmą „Kirvis“.
Pagrindinį vaidmenį jame atliko vairuotojas ir miesto katilinės kūrikas Nikolajus, apie aktorių atranką sužinojęs iš skelbimo gyvenvietės klube. Katilinėje jis triūsia pamainomis, tad režisieriui darbus filmavimo aikštelėje teko derinti prie jo.
Nikolajaus ir kitų aktorių honorarai nebuvo dideli, bet juostos kūrimas D.Davydovui, kuris buvo ir scenarijaus autorius, ir prodiuseris, atsiėjo 14 tūkst. eurų. Vyrui teko imti keturias paskolas.
Jis samdė profesionalius operatorius, montažo režisierius, kompozitorių, garso technikos specialistą. Į gyvenvietę, kurioje nėra net kanalizacijos, visi jie keltu atplaukė iš Jakutsko.
Darbai užtruko. Upę sukaustė ledas, tad kūrybinė grupė namo turėjo skristi sraigtasparniu. O tai papildomos išlaidos prodiuseriui. D.Davydovui teko dar skolintis.
Filmo režisierius mokykloje uždirba 600 eurų per mėnesį. Todėl norėdamas grąžinti skolas turi papildomai dirbti miško kirtėju.
Filmą „Kirvis“ įkvėpė Amgos kasdienybė – girtuokliavimas ir žmogžudystės. Brangiai mokami specialiųjų efektų kūrėjai iš Jakutsko kraują imitavo burokėlių sultimis.
„Mes gyvename toli nuo didžiųjų kultūros centrų. Niekas mūsų nefilmuoja, todėl šio darbo ėmėmės patys“, – entuziastingai kalbėjo D.Davydovas.
Amgos seniūnas Inokentijus Baraškovas iš pradžių filmuodavo šmaikščias scenas, kuriose vaidindavo vietos moterys. Filmavimo techninių subtilybių jis sėmėsi iš knygos „Kinas tarp dangaus ir pragaro“. Vyras ir miegodavo su šiuo vadovėliu.
Vėliau seniūnas ėmėsi didesnių veikalų. O kai kūrė dramą „Našlaitis“, jam prireikė policijos sunkvežimio (jis kino ekrane nuriedėjo nuo kalno ir užsiliepsnojo).
Šią juostą I.Baraškovas vežė parodyti gretimų miestelių gyventojams.
„Stebėjau žiūrovų reakciją, kalbėjausi su jais. Paskui, atsižvelgęs į pastabas, juostą permontavau“, – pasakojo seniūnas.
Filmų kūrybai Amgos seniūnui lieka mažai laiko, mat tenka rūpintis ne tik gyvenvietės reikalais, bet ir savo karvių banda.
„Gyvenimas čia – ne pyragai“, – liūdnai kalbėjo I.Baraškovas.
Režisieriai mėgėjai iš filmų kūrimo turtų nesusikrauna. Kita vertus, jei kino darbai išpopuliarėja, galima tikėtis nemažo pelno. Štai režisierius Konstantinas Timofejevas į vieną savo siaubo dramą investavo pusantro tūkstančio eurų, o uždirbo keliskart daugiau.
Jakutijoje populiarios kraują stingdančios istorijos, nes dvasios ir raganos yra jakutų kultūros dalis.
Dauguma jakutų filmų – apie gyvenimą atšiauriuose regionuose, skurdą ir vienišumo nulemtas dramas. Pavyzdžiui, viename filme vaizduojama automobilio avarija stingdančiame šaltyje ir herojų bandymas išgyventi per naktį.
Kitame pasakojama apie vyrą, klaidžiojantį po taigą ir ieškantį vaistažolių sergančiam vaikui. Pagal nustatytą tvarką sraigtasparnis gydytojus gali pristatyti tik tuomet, jei serga daugiau nei devyni asmenys, – pernelyg brangus benzinas.
Populiariausias šios žiemos filmas sukurtas pagal tikrą istoriją. Jame pasakojama apie du jaunuolius, kuriuos žvejojančius užpuolė meška. Jie sugebėjo pasprukti, bet pasiklydo ir 56 dienas klaidžiojo po sniegynus, o nuo bado gelbėjosi valgydami savo šunis.
Pražuvėliams tėvai kapinėse jau buvo pastatę paminklus, bet sulaukė stebuklo – įveikę šimtus kilometrų jaunuoliai pasiekė Jakutską.
Šio filmo režisierius Stepanas Burnašovas į kino pasaulį pateko atsitiktinai. Baigęs ekonomikos studijas nerado jokio darbo. Tiesą sakant, nelabai ir ieškojo. Pragyvenimui uždirba žmona, o jis augina vaikus ir kuria filmus. Kol kas iš jų nieko neuždirbo.
„Visą laiką dirbdamas ir negaudamas nė kapeikos patiriu didelį stresą“, – prisipažino kūrėjas.
Jo žymiausias filmas pasakoja apie pabėgusius kalinius, kurie žudydami traukia per baltąją šalčio dykynę. Jakutskas šioje istorijoje pateikiamas kaip teisingumo centras, nors šalies platybėse įsigalėjusi anarchija.
S.Burnašovas šį filmą kūrė sausį – šalčiausią metų mėnesį. Kai kuriomis dienomis termometro stulpelis nukrisdavo iki minus 56 laipsnių.
„Norėjau, kad šaltis būtų tikras, o ekrane tai atpažinsi iš odos ir kvėpavimo debesėlių“, – sakė S.Burnašovas.
Šaltis smelkėsi į plaučius, stingdė kraują. Kartais nustodavo veikti filmavimo kamera, nors S.Burnašovo žmona iš senos pūkinės striukės buvo pasiuvusi apsaugines įmovas.
S.Burnašovo aktoriai dažniausiai yra mėgėjai.
Jakutskas turi ir profesionalių aktorių. 300 tūkstančių gyventojų mieste – septyni teatrai, įkurti dar sovietmečiu.
„Jakutsko gyventojai turės ką veikti. O mums reikės mažiau pinigų kalėjimams“, – tokius argumentus anuomet pateikė Kultūros ministerija.
Septyni jauni komedijų trupės „DetSat“ aktoriai – jakutų kino žvaigždės, kurioms gatvėje tenka dalyti autografus ir pozuoti asmenukėms.
Prieš 9 metus jie sugalvojo personažą Keskilą – jakutiškąjį Foresto Gampo bei komikų dueto Stano Laurelio ir Oliverio Hardy derinį. Jis greitai tapo tautos herojumi.
Ši trupė buvo palyginta su garsiais britų „Monty Python“ komikais, bet jaunosios kartos jakutams teko panaršyti „Google“ aiškinantis, kas jie tokie.
„DetSat“ filmus kuria beveik tik vasarą ir dažniausiai kaimuose. Trupės narius nervina tik taigos uodai – kas nors visada turi stovėti šalia kameros ir juos vaikyti.
Trupė sukūrė filmą ir žiemą. Jis pavadintas „Žiemą – šalta. Bet tas, kas yra laimingas, tam šilta“.
Vienintelė pramoga – kinas
Jakutijoje (kurios plotas maždaug 47 kartus didesnis už Lietuvos, o gyventojų – apie milijonas) kinas populiarus dar nuo sovietmečio.
Anuomet šioje atokioje Rusijos respublikoje buvo daugiau nei 600 kino teatrų, o televizijos programos matomos toli gražu ne visur.
Dar ir dabar yra kaimų, kurių gyventojai gali matyti tik du TV kanalus. Todėl kinas dažnai yra vienintelė pramoga.
Parengė Ona Kacėnaitė
