Pirmiausia girdžiu grįžtamąjį klausimą iš jaunų lūpų: o kas tas Žermonas? Nesibodžiu paaiškinti ir, neapsiribodama trumpu atsakymu, kad tai Giuseppe Verdi operos „Traviata“ veikėjas, galiu plėtoti jį iki pat mūsų valstybės profesionaliosios operos ištakų.
Maža to, ir aš kaip ta močiutės kaimynė galiu čia pat ne tik Žermono, bet ir Alfredo, ir Violetos arijas dainuoti lietuviškai, nors lietuviškai „Traviata“ seniai neatliekama Lietuvoje. Kodėl?
Todėl, kad kaip gražiausia vaikystės pasaka atsiminimuose gyvas anų laikų Naujųjų metų laukimas. Mudvi su mama dengiame šventinį stalą, o iš televizoriaus ekrano pas mus atkeliauja pirmoji viešnia – G.Verdi „Traviata“. Tiesioginė transliacija iš pagrindinio valstybės teatro!
Turiu prisipažinti, kad teatre tą valstybingumo kultūrinį simbolį išgyvenau tik kartą gyvenime. Vis dėlto gebėjau jį suprasti ir pajusti, nes buvau parengta tam įvykiui televizijos eterio.
Vaiko sąmonėje užsifiksavusią močiutės kaimynę prisiminiau kiek kitoje situacijoje.
Su šviesaus atminimo dirigentu Sauliumi Sondeckiu tarsi sąmokslininkai bendrystę atradome sykį dalydamiesi prisiminimais apie tą pačią naujametę „Traviatą“.
Pasirodo, maestro nuo mažų dienų taip pat išgyveno naujametę pasaką. Tik ne per televizorių (žinoma, tuomet jų dar nebuvo), o per radiją: kiekvienais metais Šiauliuose jis klausydavo Valstybės operos spektaklio naujametės transliacijos iš Kauno. Ir galėjo visas arijas dainuoti drauge. Ir pamilo „Traviatą“ kaip talismaną, kaip simbolį kur kas anksčiau, nei suprato jos misiją ir prasmę Lietuvos operai.
O kai bendrame atodūsyje dėl 81 metus trukusios naujametės tradicijos nutraukimo kilo mintis „Traviatą“ bent įrašyti lietuviškai, S.Sondeckis savąja interpretacija užminė dar vieną mįslę, kuri visai atsitiktinai išaiškėjo sugretinus du įrašus.
1931-aisiais Leibos Hofmeklerio su Kipru Petrausku ir Elena Kardeliene įrašyta „Užstalės daina“ interpretacijos subtilybėmis sutampa su 2003-iaisiais S.Sondeckio su Virgilijumi Noreika ir Julija Stupnianek įrašyta versija. Kaip stipriai vaiko sąmonėje įsirėžė su naujamete pasaka atkeliavusi „Traviata“.
Žmonės dainuoja ir dabar. Ir dabar jiems į sąmonę įsirėžia tai, ką mato ir girdi eteryje nuo mažų dienų. Kaip siekis (ir aš taip norėčiau) arba net kaip realybė (ir aš taip galiu).
Štai čia jau tarsi yla iš maišo santykį su TV eteriu man gadina beviltiškai tolstantis laikas, kai vietoj pamokų ruošos klausydavausi dieninių pasakojimų apie muziką iš mažučiuko ekrano tiesiai priešais jį ant grindų įsitaisiusi. Pamenu, kai po daugelio metų į namus įžengė tų laidų vedėja Olga Dobrochotova drauge su vyru Vladimiru Fedosejevu, net kvapą užgniaužė.
Didėjant televizoriaus ekranui su ne menkesniu susidomėjimu žiūrėdavau bendramokslio Viktoro Gerulaičio, o dar vėliau jau ir savo ugdytinių laidas, iš kurių net būdama profesionali muzikė daug sužinodavau, pamatydavau, dėl daug ko nustebdavau.
Dabar esu didžiausia „LRT mediatekos“ gerbėja. Nes galiu pasitikrinti, ar tikrai man dar viskas gerai. Kuria prasme? Žinoma, TV eterio suvokimo.
Vis dažniau spaudant pultelio mygtukus apsistoti prie kurios nors transliacijos stabdo ne kokybė, o banalybė: dar galima ir taip? Verkti, o ne juoktis norisi, kai net išmintingais darbais garsėjantys profesoriai tarsi vaikai maivosi, krykštauja ir mėgina tautos pripažinimą pelnyti lygiuodamiesi... Pala pala – į ką lygiuodamiesi? Į mus? Į tautą?
Va čia ir vėl prisimenu močiutės kaimynę, daržus ravinčią kaime. Ir dainuojančią. Tai, į ką lygiuotis kvietė po truputį ir atokiausius kampelius pasiekiantis radijas, o paskui ir televizijos eteris.
