Per tris dienas keliautojų duetas pervažiavo Lietuvą. Atrodytų – nieko keista, bet šįkart jie tai darė ne kartu, o atskirai. Be to, važiavo traktoriais ir pirmą sykį per visas savo keliones tapo konkurentais.
Šį šeštadienį 19.30 val. TV3 pradės rodyti trijų laidų seriją „Didžiosios traktorių lenktynės“, kuriose įamžinti M.Starkaus ir V.Radzevičiaus nuotykiai – keliuose ir pakeliui.
„Ypatinga tai, kad bene pirmą kartą su Vytaru važiavome ne kartu. Prieš kameras vis tiek nuolat sakydavau „mes“, nors reikėjo sakyti „aš“, – juokėsi M.Starkus, o V.Radzevičius prisipažino traktoriaus kabinoje kalbėjęsis su savimi, lyg bičiulis būtų šalia.
Prieš laidų serijos pradžią keliautojai pasakojo, kodėl šįkart ėmėsi tokios neįprastos kelionės ir kas joje ne tik pradžiugino, bet ir įskaudino.
– Kaip kilo sumanymas sėsti į traktorių?
Martynas: Idėja atsirado netikėtai. Važiavome Meksikoje, sugedo mašina. Kaip tik tokiame kelionės etape, kuriame nebuvo jokių remonto dirbtuvių.
Prie Meksikos įlankos radome rančą – pamanėme, kad dideliame ūkyje turi būti daug technikos, tad vis tiek atsiras koks meksikietis, kuris mokės tą techniką taisyti.
Iš tiesų – kai tik įvažiavome į kiemą, atsirado ekspertų konsiliumas, jie pradėjo ginčytis, ką su ta mūsų mašina daryti.
Pradėjo virinti mašiną be jokių akinių. Procesas užtruko, pradėjome vaikščioti po rančą ir pamatėme keletą traktorių.
Paprašėme šeimininko, kad duotų „pralėkti“, jis išsitraukė raktelius ir numetė mums. Bet mes juk vairuoti nemokėjome.
Jis pamokė keleto dalykų, pasirodo, tai ne taip jau sudėtinga.
Vytaras: Tik Martynas, kaip visada, naują traktorių gavo pavairuoti, o aš – 50 metų senumo. Važiuoti galėjau, bet sustoti – ne, nes tai, kas man atrodė stabdys, buvo ne stabdys. Riedu sau, prie pastato artėju, meksikiečiai išsigandę rankomis mojuoja. Kažką patraukiau ir vis dėlto sustojau.
– Grįžus atsirado noras sėsti į traktorių Lietuvoje?
Martynas: Taip, Vilkijos žemės ūkio mokykloje išsilaikėme traktorininkų teises ir leidomės į kelionę.
Pradėjome kelionę prie rytinės Lietuvos sienos, po trijų dienų baigėme Palangoje. Kad būtų sąžiningiau, kaip sekundantą pasikvietėme mūsų gerą bičiulį Benediktą Vanagą. Jis su komanda rengė įvairias užduotis.
Buvo pakankamai įtampos, streso, nuotykių. Pamatėme savo šalį, kokia ji tvarkinga ir puiki, skirtingai nuo to, ką kartais per televizorių rodo.
Vytaras: Man tai – pirma kelionė, kai pavyko numesti svorio, net pusantro kilogramo per tris dienas. Mano telefono programėlė kasdien skelbė, kad viršijau aktyvumo normą, nes purtymas traktoriaus kabinoje labai gerai veikia.
– Kokių nuotykių patyrėte?
Martynas: Buvo užduočių, kurios pasirodė sudėtingesnės, nei maniau. Pavyzdžiui, traktorių su priekaba įvairuoti į tam tikrą vietą atbuline eiga – kosmosas, kaip sunku.
Vytaras: Man pačiam reikėjo puspriekabę prie traktoriaus prijungti – turbūt tas pat, kaip erdvėlaiviui prie kosminės stoties prisišvartuoti.
Martynas: Beje, laikėmės tradicijų suteikti savo transporto priemonėms vardus. Vytaro traktorius gavo Sniegenos vardą, o mano – Žalios Žuvies.
Papuošėme kabinas žaisliukais ir girliandomis. Kad linksmiau būtų.
– Kaip pasitiko žmonės kaimuose ir miestuose?
Martynas: Tikėjomės, kad lauks vaikai su duona ir druska, jaunos merginos, orkestrai, merai kokią juostą perkirpti atneš.
To nebuvo, bet žmonės ateidavo pabendrauti. Biržuose ieškojome, kur pastatyti traktorių. Priėjo vienas žmogus, sako – na, tai turgus bus? Sakau – ne, nebus. Pagalvojo, klausia – o tai prie technikos galima nusifotografuot?
Buvo klausiančių, ar nebedirbu televizijoje ir dabar vairuoju traktorių.
Vytaras: Aš netyčia užvažiavau į mamos tėviškę – Pilviškius. Ta proga sustojau vidury miestelio, nuėjau į parduotuvę, nusipirkau grybukų, sausainių, kavos. Traktorininko rinkinį.
Martynas: O ant stalo žmonės ką nors stipresnio padėdavo?
Vytaras: Siūlė, bet atsisakėme. Lenktynėse buvo sausas įstatymas. Buvome taip sutarę – tris paras nė lašo.
Martynas važiavo per Šiaurės Lietuvą, aš – per Pietų. Kur vaišingiau priima? Galiu pasakyti, kad Pietų Lietuva – kur kas vaišingesnė. (Juokiasi.)
Martynas: Važiuoji kur nors Joniškyje, prisėdi ant suoliuko pavalgyti ir randi užrašą „Visagin forever“. Supranti, kad Lietuvos žmonės – keliaujantys.
Vytaras: Ir traumų buvo. Ypač kol pripratau prie traktoriaus šokčiojimo. Ant asfalto jis į mažiausią kauburėlį reaguoja. Tris kartus trenkiau galvą į stogą. Grįžus žmona sakė, kad tai justi.
Martynas: Bet šiaip važiuodamas traktoriumi jautiesi saugus. Aš per tris paras kitą transporto priemonę lenkiau vieną sykį. Kitą geltoną traktorių.
Vytaras: Aš lenkiau tris kartus. Bet irgi – tik traktorius.
Martynas: Mačiau filmuotą medžiagą, kaip Radzevičius važiuoja, – ratais apglėbęs skiriamąją juostą, už nugaros – kilometrinė kolona, bet niekas signalizuoti nedrįsta.
– Kokiu didžiausiu greičiu teko riedėti?
Vytaras: Pagal traktoriaus spidometrą – apie 55 kilometrus per valandą, bet, man atrodo, buvo ir 60.
Martynas: Kelio ženklai, kad negalima viršyti 80 kilometrų per valandą, mane skaudindavo.
Pumpėnuose pasisiūliau pavežti kunigą. Jis sutiko, bet įsėdęs suprato, kad gal nereikėjo, būtų greičiau nuėjęs. (Juokiasi.)
