„Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai mūsų olimpiečius gali palaikyti stebėdami tiesiogines transliacijas.
Rugpjūčio 7-ąją 36-ąjį gimtadienį švęsianti maratonininkė Diana Lobačevskė olimpinėse žaidynėse dalyvauja trečią kartą.
Į olimpiadą ji vyko kartu su vyru irkluotoju daugkartiniu Europos čempionu Mindaugu Griškoniu (30 m.).
Ko olimpiadoje neužfiksuoja televizijos kameros ir kas vyksta užkulisiuose? Apie tai „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ kalbėjosi su D.Lobačevske.
– Ar kartu su vyru jaudulį išgyventi lengviau?
– Mindaugui tai jau trečios olimpinės žaidynės, mano – antrosios. Antros – mūsų kartu.
Be galo gera, kad mus sieja sportas, kuris ir suvedė. Negaliu sakyti, kad streso nėra. Aš dėl Mindaugo išgyvenu daugiau nei dėl savęs.
Norisi pasiekti kuo geresnių rezultatų, nenuvilti gerbėjų, trenerio, o ką jau kalbėti apie visą Lietuvą.
Manau, Mindaugas jaučiasi taip pat. Sunku apsakyti, ką reiškia skaudantys raumenys, nemiga po didžiulio krūvio.
Sunkiausia yra ruoštis – gyvenimas nuovargyje, toli nuo šeimos, kasdienis režimas. Žiūrovai pamato tik šventę, galutinį rezultatą, o visa tai, kas sunkiausia, mato tik artimiausi šeimos nariai.
– Galbūt turite kokių nors susitarimų. Pavyzdžiui, per žaidynes nesekti vienas kito rezultatų, nereplikuoti?
– Mūsų laimėjimai Europoje ir pasaulyje skiriasi. Mindaugas visur kovoja dėl medalių, todėl jaučia daugiau įtampos. O aš esu vidutiniokė, kuri svajoja būti tokia kaip Mindaugas.
Aišku, lengvojoje atletikoje konkurencija daug didesnė nei irklavime, bet man tikrai yra kur tobulėti ir siekti aukštumų.
Mindaugui, kaip ir kiekvienam sportininkui, nepatinka, kai medaliai kabinami dar prieš varžybas, todėl niekada nelinkiu medalių, tiesiog į varžybas išlydžiu pabučiuodama, apkabindama. Jis pats jaučia, kad aš jį palaikau visa širdimi. Jis žino, kad esu didžiausia jo sirgalė, tam nereikia žodžių.
– Sportininko gyvenimas atrodo nelengvas, o kai du sportininkai po vienu stogu, turbūt dar sunkiau. Ar daug laiko praleidžiate kartu?
– Du sportininkai po vienu stogu – tikrai geras derinys, bet, žinoma, būna visko, kaip ir kiekvienoje šeimoje.
Reta moteris suprastų vyrą, kurio namuose nėra pusę metų. Tačiau mes nuolat pasiilgstame vienas kito. Kai būname kartu, kaskart išgyvename medaus mėnesį.
Esame kartu jau septynerius metus, o viskas taip gerai, lyg pradžioje. Kai būname kartu, džiaugiamės kiekviena akimirka: bendromis treniuotėmis, išėjimu į miestą, vakarienės ruošimu, važiavimu į maisto parduotuvę. Visi šie, atrodytų, maži dalykai mums teikia didžiulį džiaugsmą.
– Auginate dukrą, galbūt ji taip pat bus sportininkė?
– Atėnytė gimė prieš dvejus metus. Ji labai aktyvus vaikas, bėgioja nesustodama, yra tikras energijos pliūpsnis.
Iš pradžių buvo rami, dauguma stebėjosi, kad vaikas nepaveldėjo tėvų temperamento, tačiau dabar viskas kitaip.
Norėčiau, kad mano dukra sektų tėvų pėdomis, sportuotų, būtų stipri, kovinga, užsispyrusi, tačiau tikrai neversiu sportuoti. Vis dėlto jaučiu, kad ji bus linkusi į sportą.
– Kartu su Mindaugu dalyvavote žaidynėse Londone. Ar olimpiniame kaimelyje apsistodavote kartu?
– Mūsų varžybų grafikas skiriasi. Mindaugas startuoja pirmomis olimpinių žaidynių dienomis. Kai jam prasideda finalai, aš tik tada atvykstu. Todėl Londono olimpinėse žaidynėse net nemačiau, kaip jis irklavo.
Tas pat laukia ir Rio. Jis ten jau nuo liepos 24 dienos, o aš skrisiu tik rugpjūčio 11 dieną. Jam varžybos bus jau pasibaigusios. Jas ir vėl teks stebėti per televizorių.
Šį kartą jis gyvena su savo porininku. Po varžybų tikriausiai vietoj jo porininko apsigyvensiu aš. Tačiau mes visiškai nesureikšminame, kas, kaip ir kur gyvens. Svarbiausia – pasiekimai ir susitelkti į žaidynes.
– Prieš pat olimpiadą jūsų vyro planus sujaukė Rolando Maščinsko trauma. Po jos Mindaugas ryžosi varžytis ne įprasta vienviete, o dviviete valtimi. Ką jūs jam patarėte?
– Dėl netikėtos Rolando traumos visus ištiko šokas. Jis ir Saulius Ritteris buvo pretendentai kovoti dėl aukščiausių rezultatų. Kai Mindaugas man paskambino ir pranešė tą žinią, aš vos nuo kėdės nenuvirtau.
Bet sporte būna visko. Praėjusiais metais, prieš pat pasaulio čempionatą aš pati netikėtai patyriau traumą ir nebegalėjau dalyvauti.
Sportas žiaurus – gali treniruotis daug metų, o lemtingas atsitikimas viską sujauks taip, kaip net sapne negalėjai susapnuoti.
Mindaugas į dvivietę valtį persėdo savo noru. Kai pamačiau, koks jis džiugus, pasitikintis savimi, man liko jį palaikyti.
Jo partneris S.Ritteris – taip pat labai stiprus ir nuostabus žmogus. Linkiu jiems susiirkluoti, pademonstruoti aukščiausią lygį. O aš, būdama Mindaugo moteris, turiu jį palaikyti visur. Dabar palaikysiu jau du savo vyrus. (Šypsosi.)
– Ar po olimpiados vyksite atostogauti? Kaip leidžiate atostogas?
– Man nereikia prašmatnių atostogų, prabangių vilų ar jachtų. Tiesiog noriu ramybės.
Noriu atsikėlusi rytą niekur neskubėti, mėgautis buvimu kartu – ruošti savo šeimai pusryčius, išvažiuoti bet kur. Mums užtenka ir gražiosios mūsų Lietuvos. Per metus ir taip prisikeliauju. Todėl didžiausias poilsis ir malonumas – tiesiog būti šalia savo šeimos.
