Prasidedančiame rudens TV sezone Donata bus tikra eterio devyndarbė – toliau dirbs LNK laidoje „24 valandos“, dalyvaus naujame šio kanalo iššūkių šou „Aš galiu“ ir dainuos BTV laidoje „Muzikinė kaukė“.
Suktis teks nesidairant, bet 28-erių moteris tuo džiaugiasi.
„Kuo daugiau darbų, tuo geriau susiplanuoji. Atrodo, nėra laiko net į parduotuvę nubėgti, bet kažkaip viską suspėju, nors kartais norisi tik išsimiegoti.
Labiausiai kenčia sūnus, šiuo metu aš filmuojuosi, jis – su aukle. Bet tai nėra amžiams. Dabar tiesiog toks laikas“, – šyptelėjo Donata.
Prieš devynerius metus ji išgarsėjo kaip padūkėlė iš muzikinio TV šou „Kelias į žvaigždes“, kūrusi skandalus ir, kaip vėliau pati prisipažino, supainiojusi norą dainuoti su noru būti žinoma.
Vėliau atsitraukė į televizijos užkulisius, o šių metų balandį vėl triumfavo scenoje – kartu su dainininku Radžiu laimėjo LNK šou „Žvaigždžių duetai“.
Sugrįžimas į dėmesio centrą sutapo su paviešinta Donatos šeimos istorija. Mat dainininkės vyras Rolandas, su kuriuo ji turi šį rudenį antrąjį gimtadienį švęsiantį sūnų Roką, yra ne sykį teistas ir šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose. Pernai ten pat pora susituokė.
Donata pripažįsta – kilusi susidomėjimo banga tikriausiai prisidėjo prie vėl pasipylusių kvietimų filmuotis įvairiose televizijos laidose.
Greitakalbe žodžius berianti, keliuose eterio frontuose dirbsianti moteris supranta – jos asmeninio gyvenimo pasirinkimai galbūt kai kam atrodo keisti. Bet tiki, kad ateis diena, kai dabartinis sunkus etapas baigsis, o jos šeima gyvens ramiai ir laimingai.
„TV antenai“ ji pasakojo apie dabartinę karjerą televizijoje, savo santuoką ir sunkumus, kuriuos tenka patirti.
– Televizijoje darote daug darbų. Kuris jų – sunkiausias?
– Daugiausia laiko ir jėgų atima „24 valandos“. Važinėji po visą Lietuvą, patenki į situacijas, kurios niekada nežinai, kuo baigsis.
Pavyzdžiui, neseniai susidūriau su visiškai nestabiliu asmeniu. Neblaiviu, agresyviu žmogumi, kuris net privertė prisiminti tą kraupią istoriją su nužudytu policininku. Pagalvojau, kad gal laikas pradėti save saugoti.
Gal kai kam toje laidoje rodomos problemos atrodo suvaidintos, bet ten viskas tikra. Ne kartą džiaugėmės, kad metė į mus ne peilį ar stiklinę, o tik žiebtuvėlį.
Prieš šį sezoną prodiuserių kompanija ieškojo pastiprinimo – naujo žurnalisto „24 valandoms“. Maniau, kad bus kur kas paprasčiau. Išvykę pabandyti nufilmuoti reportažo, žmonės grįždavo nuleistomis galvomis ir atsiprašydavo: ne, tai ne mums.
Jei kas galvoja, kad darbas televizijoje lengvas, – nė velnio. Manau, kad tai – įgimtas gebėjimas. Susidūriau su jaunais žmonėmis, kurie studijavo žurnalistiką ir sakė: aš galiu. Bet jei neturi ugnelės, tai studijuok nestudijavęs, nieko nebus.
– Ką jums teks daryti laidoje „Aš galiu“?
– Pirmojoje laidoje bandysiu susidraugauti su ugnimi, bus pasirodymas su fakyrais. Beje, parepetavusi supratau, kad visiškai neturiu fizinių jėgų, o jų šiam numeriui reikia.
Kokios po to bus užduotys, kurios teks dalyvaujantiems žinomiems žmonėms, mes neturime žalio supratimo. Turbūt kuo toliau – tuo įspūdingiau.
Kokios užduoties nenorėčiau? Man paklūsta vyriški reikalai. Galiu ryti kardus, eiti per stiklus, bet labiausiai bijau šokti. Nežinau, tai kažkoks kompleksas, visiškai negaliu to daryti. Dar nerealiai bijau aukščio.
– Jei reikėtų rinktis tik vieną darbą, kas tai būtų?
– Dainavimas, be jokios abejonės. Šiuo metu daug dirbame su prodiuseriu Stanislavu Stavickiu-Stano, viskas eina pirmyn. Ne vieną dainą jau kartu įrašėme.
Labai tikiuosi, kad po poros metų galėsiu gyventi tik iš muzikavimo. Duok Dieve.
Tačiau televizijos užkulisiai man irgi artimi, nenorėčiau jų mesti. Kai prieš devynerius metus pasirodžiau TV šou „Kelias į žvaigždes“, šlovė nuo manęs, kaip atlikėjos, netrukus nusisuko. Bet laiką protingai investavau į darbą televizijoje už kadro.
Pavyzdžiui, ne vieną sezoną dirbau „Muzikinės kaukės“ užkulisiuose parenkant dalyvius. Manau, ta patirtis man suteikia pranašumų.
– Nesvajojate apie didelio, populiaraus TV šou vedėjos darbą?
– Nesvajoju, bet pabandyti būtų įdomu. Vien todėl, kad tai būtų kitoks darbas nei dabar. Bet dar ir labai rimtai pagalvočiau, nes norėčiau būti išskirtinė, o ne tokia kaip visi. Kitaip neverta bandyti.
– Jūsų pasirodymas su Radžiu „Žvaigždžių duetuose“ buvo toks sėkmingas, kad, kalbama, vos spėjate lakstyti po koncertus.
– Taip, darbo netrūksta. Maniau, kad po „Žvaigždžių duetų“ baigsis mūsų draugystė. Bet akivaizdu, kad žmonėms patiko mūsų duetas. Ir kad Radžis vis dar yra labai mylimas.
Dainuoti su juo man – puiki patirtis. Ne visi jį deramai įvertina. Bet jis – labai artistiškas, moka bendrauti su publika, sugeba ją „paimti“. Iš jo galima pasimokyti.
Visada laikiau jį žmogumi, kuris daro tai, kas jam patinka ir sekasi. Ir jis man tai dar sykį įrodė.
Gal tam tikrose situacijose norėtųsi iš jo didesnio atsidavimo, bet šiaip viskas gerai. Norime atnaujinti bendrą programą, yra visokių minčių.
– Esate geri draugai?
– Taip, susitinkame, pasišnekame, bėdomis pasidalijame. Vienas kitu galime pasitikėti. Esame pažįstami beveik dešimt metų, bet tik dabar ta draugystė taip sustiprėjo.
– Vyras nepavyduliauja?
– Kam, Radžiui? (Juokiasi.) Ne, puikiai žino, kad Radžis man nepatinka kaip vyras. Bet būna visokių situacijų, juk aš daug dirbu, bendrauju su daugybe žmonių. Žinant mano vyro dabartinę padėtį, jis turi daug laisvo laiko apmąstymams.
Bet pasišnekame, jis protingas žmogus, puikiai supranta, kad šiuo metu man reikia laikyti keturis šeimos kampus. O vėliau, viliuosi, galėsiu daryti tik tai, kas man artima, nereikės taip draskytis ir tiek savęs atiduoti.
– Atrodo, kad būtent dabar jūsų karjera yra pagyvėjusi taip, kaip seniai svajojote.
– Taip, praėjus devyneriems metams nuo pasirodymo muzikiniame šou „Kelias į žvaigždes“. Tai keista ir kiek juokinga. Daug apie tai mąstau. Kol viešai nepasklido informacija, kad ištekėjau už kalinčio vyro, niekam nebuvau įdomi. O tada žmonės iškart susidomėjo.
Turbūt suvaidintos istorijos nėra įdomios žmonėms. Mano situacija – tikra, pačią dėl jos kartais ima graudulys.
Metus slėpiau tai, kad mano vyras – nuteistasis. Net nuo artimų žmonių. Kai jis atsidūrė įkalinimo įstaigoje, kurį laiką kitiems sakiau, kad išvyko į užsienį. Tiesiog nesinorėjo išgirsti bloga nuomonę, sulaukti emocijų. Bet yra, kaip yra. Dabar jau viskas aprimo.
– Pripratote prie negatyvių komentarų?
– Pripratau, man vienodai šviečia. Paskaitau juos, nes įdomu pamatyti, kiek pikti ir pagiežingi gali būti žmonės. Iki šiol nesuprantu, ko jie tuos komentarus rašo. Suprasčiau, jei apie ekonomiką, politiką. Bet apie kitų žmonių asmeninius reikalus?
Aš juk iš nieko neprašau duonos ar su manimi gyventi.
Kam tie komentarai reikalingi, kam nuo to geriau? Gyvenime rašiau gal tik vieną komentarą – prie straipsnio apie Moniką Šalčiūtę, kur komentaruose buvo tiek purvo, kad užvirė noras parašyti priešingai.
Žinau, koks yra mano vyras, žinau savo šeimos nuomonę. Man tai svarbiausia.
– Kokia toji šeimos nuomonė?
– Šiuo metu – viskas gerai, bet reikėjo laiko apsiprasti.
Artimieji – protingi žmonės, žino, kad vis tiek būčiau padariusi taip, kaip noriu. Be to, mato, kad man viskas gerai.
– Neatrodo ironiška, kad būtent dėl istorijos, kurią norėjote slėpti, sulaukėte daugiau dėmesio ir galimybių rodytis ekrane?
– Turbūt toks buvo likimas. Buvo daug apmąstymų, dabar pati pasijuokiu, ar reikėjo metus slėpti. Gal anksčiau reikėjo visu tuo pasidalinti.
Yra tokia nuomonė, kad jei nori patekti į televiziją, reikia permiegoti su prodiuseriu. Dabar atsirado ir antras variantas – ištekėk už nuteistojo.
Aišku, aš tik juokauju. Televizijai pirmiausia reikia sugebėjimų. Daug moterų ištekėjusios už kalinių, bet jų nėra tiek daug ekrane. Bet turiu pripažinti, kad mane tai pastūmėjo į TV projektus, leido sulaukti daugiau žmonių dėmesio.
– Vyras stebi TV laidas, kuriose rodotės?
– Taip. Sakė, ir prižiūrėtojai pasako, kad matė jo žmoną per televizorių, ji šauniai pasirodė.
Tikiu, kad jam smagu, kaip ir kitam žmogui, matančiam savo antrąją pusę darant tai, kas patinka.
– Pasimatyti galite kartą per du mėnesius. Atsisveikinant būna ašarų?
– Verkiau pirmą pusmetį. Kiekvienas išvažiavimas sukeldavo daug ašarų. Sunku suvokti, kad tavo žmogus visai šalia tavęs, o tu negali su juo būti. Buvo žiauriai jautrus etapas.
Bet turbūt šiek tiek pripratau prie šios situacijos, tiek, kiek tai įmanoma. Supratau, kad ne dešimt ar penkiolika metų jis ten bus. Kada išeis? Turėtų po trejų metų, bet jei viskas bus gerai, įmanoma ir anksčiau. Tikiuosi, kad taip ir bus.
– Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad jūsų vyras bus nuteistasis, ką būtumėte pamaniusi?
– Aš puikiai prisimenu, kaip Irma Jurgelevičiūtė ištekėjo už nuteistojo. Aš visiškai nesupratau, kaip taip gali būti. Bet nespjauk į vandenį, nes teks gerti. Man nutiko panašiai.
Nėra taip, kad mane suviliojo kalinys. Mes gyvenome kartu, tiesiog žinojau, kad jam anksčiau ar vėliau teks atlikti bausmę. Kai atėjo ta žinia, žinoma, buvo sunku.
Puikiai pažįstu savo vyrą. Jei netikėčiau mūsų ateitimi, nekurčiau planų ir būčiau pasielgusi kitaip.
Būna ir kur kas baisesnių situacijų. Mano karjera sėkmingai dėliojasi, sūnus sveikas, duonos kąsnių skaičiuoti nereikia. Ko dar norėti?
– Kad vyras būtų šalia?
– Bus, ir tas laikas ne už kalnų. O juk būna kitaip. Pavyzdžiui, Ramutei Daktarienei tenka susitaikyti su mintimi, kad vyras niekada neišeis.
Kai aplinkoje neturi nė vieno tokio žmogaus, mąstai vienaip. Kai nuvažiuoji į įkalinimo įstaigą, pamatai, kad gali būti kitaip.
Pasikalbu su moterimis, kurios lanko ten kalinčius vyrus. Normalios mamos, dukterys, žmonos, seserys.
Susidraugavau su viena moterimi, ji pedagogė, gyvena Žemaitijoje. Pralaukė vyro dešimt metų, užaugino puikius vaikus. Jei kas dabar pamatytų gatvėje, neįtartų, kad vyras – kalėjęs. Nes kalėjime praleistą laiką jis skyrė tobulinimuisi, mokslui. Jie gražiai gyvena.
Tokių pavyzdžių būna ne vienas, tikiuosi, ir mums taip bus.
– Atleiskite, bet ar tai nėra klasikinis atvejis, kai įsimylėjusi moteris tikisi, kad vyras dėl jos pasikeis?
– Daug kas taip mano. Nepradedu įtikinėti, kad yra kitaip. Bet vyras nieko nuo manęs neslėpė. Taip, man buvo įdomu, iš kur gali būti tiek teistumų.
Jis anksti neteko tėvų. Vyras – trylika metų už mane vyresnis. Paauglystėje atsidūrė tokioje aplinkoje – norėjosi prabangiausių drabužių, automobilio. Neturėjo šeimos, nebuvo dėl ko stengtis. Patekdavo už grotų, išeidavo, vėl greitų pinigų ieškodavo.
Dabar jis turi šeimą, mato, kokia aš atsidavusi. Pats pripažįsta, kad bus didžiausias kvailys, jei tai praras.
Žinau, kad jis nori padėti šeimai. Tai labai svarbu, džiaugiuosi, kad esu jo ramstis.
Pasikalbame, kad ateis metas, kai pesimistai pripažins apsirikę. Noriu įrodyti, kad turint aštuonis teistumus, galima pradėti iš naujo ir gyventi kitokį gyvenimą.
– Neseniai minėjote pirmąsias vestuvių metines.
– Ir negalėjome susitikti. Ateini į filmavimą, pasikalbi su kitomis moterimis, kurios kasdien džiaugiasi vyrais, esančiais šalia. Pasidaro liūdna. Bet visada pagalvoju, kad būna ir liūdnesnių situacijų. Viskas bus gerai.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Viliuosi, kad būsiu tokia pati optimistė, visa šeima bus kartu. Tikiuosi, kad didesnė nei dabar.
Norėčiau, kad ir muzikinė karjera būtų pažengusi į priekį. Bet labai toli į ateitį negyvenu, tik savaitę į priekį. O kaip bus – pažiūrėsime.
– Ar jūsų gyvenime yra poelgių, kuriuos norėtumėte ištrinti iš atminties? Į galvą ateina fotosesija, kuriai po „Kelio į žvaigždes“ su kita jo dalyve Gintare Ramonaite pozavote apsinuoginusios.
– Taip! Tai buvo visiškas kvailumas. Labai prasta fotosesija, tragiška nesąmonė. Vien dėl jos niekada nesibalotiruočiau į Seimą – nes tas nuotraukas kas nors būtinai atkapstytų ir vėl parodytų.
Bet kiekviena nesąmonė pamoko. Kai matau jaunas merginų grupes, kurioms atrodo, kad apsinuoginti – gera idėja, norisi iškart pasakyti, kad tai – kvailystė.
Buvo toks laikas – po „Kelio į žvaigždes“ pamažu blėso dėmesys, norėjosi ką nors padaryti, kad jis nedingtų.
Sugebėjau po to atsitiesti, o štai mano kolegė emigravo, dabar gyvena lyg ir Italijoje. Mes nebendraujame.
