Kauno miesto meras V.Matijošaitis nė nemanė, jog darbų našta taip prislėgs, kad net sustreikuos širdis. Neseniai iš ligoninės grįžęs vyras LNK laidos KK2 žurnalistams sakė, kad vaistus visuomet vartojo, tačiau nemanė, jog liga taip sparčiai žengė į priekį.
„Aš nuolatos gerdavau vaistus, tik nežinojau, kad širdies problemos tokios stiprios, jog prireiks peilio. Maniau, ramiai baigsiu savo gyvenimo amžių“, – guodėsi politikas.
Visvaldui kartkartėmis šokteldavo kraujospūdis, padažnėdavo širdies plakimas, svaigdavo galva. Kol buvo gyva žmona Irena, vakarais sugirdydavo tabletes nuo spaudimo, o dabar vyro niekas nebeprižiūri.
„Kai dar gyvenau su žmona, buvo priežiūra – tabletės padėtos, jei pamiršau išgerti, grįžus iš darbo užmaršumas taip atsilieps, kad kito karto nereikės, – žmonos tvirtą ranką prisiminė Visvaldas. – O dabar vaistus tai išgeriu, tai ne, niekas nebeprimena...“
Kauno meras pripažino, kad aštriausias peilis širdžiai, ko gero, buvo cigaretės, mat po žmonos mirties jis vėl ėmė rūkyti: „Pastaruoju metu matydavote mane rūkantį. Prieš tai buvau metęs, iki žmonos žūties 13–14 metų beveik nerūkiau, o pastaruosius trejus metus vėl buvau pradėjęs.“
Vasarą darbe prasidėjo galvos skausmai dėl miesto biudžeto, Laisvės alėjos remonto, kelių taisymo, mokyklų uždarymo – viskam reikia pinigų, o jų nepakanka. Vieną rytą V.Matijošaitis pajuto stiprius skausmus krūtinėje, ėmė temti akyse.
„Darbai yra darbai, nervai yra nervai – gyvenimas iš to susideda, – ligos priežasčių kasdieniuose rūpesčiuose nenorėjo ieškoti vyras. – Nemanau, kad tai turėjo įtakos. Tiesiog tokia prigimtis, veislė, kaip žmonės sako.“
Merui buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, Kauno klinikose diagnozuotas širdies veiklos sutrikimas, įtartas kraujagyslių užkalkėjimas. Po tyrimų paaiškėjo, kad V.Matijošaičiui reikalinga sudėtinga širdies operacija ir kad ant operacinio stalo jis turi gultis skubiai. Visvaldas nejuokais sunerimo.
„Medikai įspėjo, kad kitą kartą galiu ir nenueiti iki klinikų. Nesu supermenas – kiekvienam žmogui baisu, kai jo širdį rankomis čiupinėja. Vyrai pas dantų gydytoją bijo eiti, o čia reikia gultis, kad pats kardiochirurgas širdį glostytų“, – apie baimę prieš operaciją pasakojo vyras.
Per medicininę intervenciją net dviem valandoms buvo sustabdyta Visvaldo širdis – atlikta sudėtinga operacija, trukusi net penkias valandas. Atsibudęs po narkozės jis pasisveikino su pasauliu – sūnumis Šarūnu, Dainiumi ir mylimu šuneliu Broške. Tačiau tai nebuvo visų bėdų pabaiga. Dar nė nesustiprėjusiam vyrui smogė dar viena liga – apendicitas. Vėl ligoninė, vėl operacinis stalas, vėl skalpeliai.
„Negalėjau suprasti, už ką mane baudžia likimas, – guodėsi meras ir čia pat pasidžiaugė: – Kauno medikų lygis aukščiausias, ligoninėse yra geros aparatūros. Nežinau, gal kokių nors prietaisų ir trūksta, bet dirba puikūs specialistai.“
Po tokių likimo išbandymų V.Matijošaitis parkainojo savo vertybes: pinigai, valdžia – dar ne viskas. Gyvenimas duotas tik vienas, ir tas pats trumpas. Todėl Kauno mero gyvensena nuo buvusios prieš operaciją skiriasi kaip diena ir naktis: jokių cigarečių, aštraus ir riebaus maisto, nuolatinio sėdėjimo; kuo daugiau judėjimo, daržovių, gerų emocijų ir meilės aplinkiniams.
„Gauni įvairiausių patarimų, net gatvėje žmonės, už rankos paėmę, pataria. Būtų idealu, jei galėčiau visų laikytis, bet pagrindinių – taip.
Rūpestingos žmonos vyrams suorganizuoja profilaktinius patikrinimus – tai labai gerai. Bet ir patys vyrai savo grafike turėtų numatyti sveikatos patikrinimus. Reikės persisukti smegeninę ir pabandyti tai daryti“, – žadėjo V.Matijošaitis, supratęs, kad už jokius milijonus sveikatos ir meilės nenusipirksi.
Parengė Milda Augulytė
