Šiandien ji dėl to nesigraužia ir tikina, kad viskas, ko išmoko mokykloje, būreliuose ir sportuodama, jai praverčia.
Vaikystėje Baibai mokytojai priekaištų neturėjo. „Buvau labai savarankiškas, pareigingas ir atsakingas vaikas. Nei mokytojams, nei tėvams nereikėdavo priminti, kad ko nors nepadariau.
Mama kviesdavo valgyti, o aš prie stalo nesėsdavau tol, kol nesugrodavau tobulai muzikos mokykloje užduoto kūrinio.“
Liepojoje į mokyklą žingsniavusi Baiba dalyvaudavo visur, kur tik galėjo: dailiojo skaitymo, piešimo konkursuose, matematikos olimpiadose. Būsimoji dainininkė mokėsi dešimtukais ir jos pažymių knygelėje niekaip nerastumei pastabos už blogą elgesį.
„Buvau pirmūnė, tačiau ne iš tų pirmūnų, kurie sėdi kampe ir su jais niekas draugauti nenori, ne, buvau aktyvistė, klasės lyderė ir siela“, – šviesiai mokyklos laikus prisimena Baiba ir tikina visada žinojusi, kad savo gyvenimą sies su muzika.
Ir vis dėlto krizių neišvengė.
„Gal ketvirtoje ar penktoje klasėje žliumbdama tėvams pareiškiau, kad muzikos mokyklos daugiau nelankysiu. Matyt, per daug visko susikrovė: pamokos, muzika, sportas. Laimė, tėtis pamojavo pirštu: „Aš tau mesiu!“ Noras praėjo.“
Muzika Baibos gyvenime visada buvo priekyje. Už jos – manekenių mokykla, lengvoji atletika, krepšinio treniruotės, siuvimo kursai. „Tačiau tai nereiškia, kad aš vaikystės neturėjau, – dainininkė nesijaučia nuskriausta. – Be viso to nebūčiau tapusi tuo, kas esu.“
