Vienas tokių prisiminimų – Juozas švenčia gimtadienį. Ant stalo – sovietinės kulinarijos stebuklas, biskvitinis tortas su žemės riešutų pabarstukais, keptos vištos kojos ir Juozo mamos pjaustyta, dešra pagardinta, su deficitiniu majonezu sumaišyta balta mišrainė.
„Ir aš, alkanas to torto prie stalo, – prisimena Juozas. – Tėvas reikšmingai rėžė „Įžengei į antrą dešimtį, į atradimų dešimtmetį...“ Ilgai jo baritonas skambėjo kambaryje, jis varė mane iš proto, aš nuoširdžiai tėvo nekenčiau, nes norėjau... torto! Tada dar nežinojau, kas yra spalvota televizija, kasetinis magnetofonas, Lietuvos trispalvė, bet torto norėjau labiau nei pačiupinėti tikrą dolerį, – klasėje buvau trečiasis tai padaręs, palietęs, pauostęs imperialisto pinigą“.
Labiausiai savo gimtadienių Juozas nelaukdavo dėl to, kad svečiai visuomet pasodindavo jį ant kėdės ir keldavo aukštyn tiek, kiek šiam sueidavo metų. „Man visada atrodė, kad vieną kartą nuo tos kėdės aš nukrisiu, o kas gali būti tragiškiau, nei užsimušti dieną, kai gimei?“ – dabar šypsosi.
Mama jam liepdavo sugalvoti norą. „Tą akimirką irgi įsitempdavau ir nieko labiau asmeniško nei „taikos žemėje“, negalėdavau sugalvoti, o juk įžengus į antrą dešimtį, reikia kažko daugiau, kažko svarbiau. „Taikos žemėje ir torto“, prisimenu sugalvojau ir pūstelėjau žvakutes iš visų jėgų. Taigi, į atradimų dešimtmetį žengiau devintame danguje iš džiaugsmo, su didžiausiu torto gabalu ir cukrine gėle tarp dantų“, – dešimtojo gimtadienio įvykiai ryškiais vaizdais išsiliejo Juozo atmintyje.
Lygiai taip pat, kaip ir iš mokyklos darželio slapta iškasti tulpių svogūnėliai, kuriuos norėjo pasodinti į vazoną, pražydinti ant palangės ir padovanoti mamai per Kovo 8-osios šventę.
„Kasiau gal kokį antrą svogūnėlį, kai pasirodė mokyklos sargas, – prisimena. – Draugas pabėgo, o aš likau, sargas nuvedė pas direktorių, mamą iškvietė, draugą išduoti reikalavo. Aš draugo neišdaviau, o gal ir be reikalo – dabar Anglijoje būdamas gal kitaip sovietmetį vertintų.
Vietoj raudonos tulpės mamai padovanojau – raudoną dvejetą už elgesį, o visa klasė iš manęs juokėsi, kai kažkuris klasės draugas nupiešė šaržą – einu į mokyklą, o iš kuprinės tulpė kyšo „.
Tuo metu klasės žurnale Juozo pavardė buvo įrašyta 13 numeriu, mokslai nesisekė, ypač – lietuvių kalba. Būsimam dainininkui atrodė, kad tėvas jį nepelnytai skriaudžia.
Sovietmečiu įprastas bausmes visas yra tekę iškentėti – ausies sukimą, diržą, rykštę ir žirnius kampe. „Anuomet tokie auklėjimo būdai buvo normalūs, o šiandien juk – visiškai nepateisinami, – įsitikinęs. – Iki šiol nemanau, kad esu už rimtus reikalus gavęs. Juk vienintelis vaiko reikalas – būti vaiku“.
