Europos šalių kino forume „Scanorama“ lapkričio 8-ąją įvyks dokumentinės juostos premjera – bus pristatytas G.Žickytės ir čilietės Maite Alberdi trumpametražis filmas „Aš čia tik svečias“.
Žiūrovų laukia pažintis su garbaus amžiaus baske Josebe. Alzheimerio liga serganti moteris gyvena senelių namuose Čilėje. Senolė ryškiai prisimena jaunystę Ispanijoje, bet kiekvieną dieną turi iš naujo suvokti, kad realybė kitokia.
Vos pradėjęs savo kelionę po kino festivalius filmas „Aš čia tik svečias“ pelnė aštuonis tarptautinius apdovanojimus. Tarp jų – geriausio trumpametražio filmo įvertinimus „Visions du Reel“ (Šveicarija), Šefildo, Rusijos ir Budapešto dokumentinio kino forumuose.
Filmas nominuotas 29-ųjų Europos kino akademijos apdovanojimų trumpametražių filmų kategorijoje. Apdovanojimų ceremonija vyks Europos kultūros sostinėje Vroclave gruodžio 10-ąją.
G.Žickytė prieš porą metų „Scanoramoje“ pristatė ilgametražį dokumentinį filmą „Meistras ir Tatjana“, kuris pernai laimėjo keturias Sidabrines gerves.
– Kodėl savo naujausią filmą kūrėte Čilėje su vietos režisiere?
– 2014 metais iš Kopenhagos dokumentinių filmų festivalio rengėjų gavau kvietimą dalyvauti jų programoje, kurios metu du režisieriai iš skirtingų pasaulio šalių susitinka tam, kad sukurtų bendrą filmą.
Mane suporavo su režisiere iš Čilės. Pirmą kartą susitikusios Kopenhagoje turėjome per dešimt dienų sugalvoti filmo idėją. Mus abi domino atminties fenomenas ir kokios kertinės gyvenimo akimirkos išlieka, kai jos netenkama.
Tam tikrame Alzheimerio ligos etape žmogus aiškiai prisimena savo vaikystę, jaunystę, bet nepajėgia prisiminti, kas buvo vakar. Svarstėme, kaip jaustųsi emigrantas svetimoje šalyje, jei sirgtų šia liga. Ir juo labiau jei gyventų ne savo namuose su šeima, o svetimoje aplinkoje, tokioje kaip senelių namai.
Filmą nusprendėme filmuoti Čilėje – šalyje, kuri XX amžiuje patyrė imigrantų antplūdį. Po ilgos atrankos radome įkvepiančią baskų imigrantę Josebe, kuri gyvena Santjago senelių namuose ir kasdien mano, kad yra kitur.
Kaskart su heroje tekdavo susipažinti iš naujo. Po kelių dienų nusprendėme, kad tai ją trikdo, todėl apsivilkome baltus chalatus ir leidome manyti, kad esame medicinos seselės.
Mums rūpėjo kuo įtaigiau sukurti dvilypę realybę. Pradėjusios filmuoti supratome, kad visi mūsų išankstiniai scenarijai nebeturi prasmės, kai realybė neįtikėtina galybe pradėjo vertis prieš kamerą ir siūlyti įdomiausią scenarijų, kupiną jautrumo, humoro, kasdienių gyvenimo situacijų.
Šis filmas padeda suprasti, kiek svarbūs jaunystės ir vaikystės potyriai. Su Maite kalbėjome, kad jei kada nors susirgsime Alzheimerio liga, tai reiškia, kad antrosios gyvenimo dalies jau neprisiminsime.
Mus vienijo bendrystė žmogiškąja ir kūrybine prasmėmis. Projektas pavyko, nes atsisakėme ego ir viską darėme kartu.
Kitos šešios režisierių poros irgi buvo suvestos aklo pasimatymo principu. Ne visi duetai pasiteisino, kai kurie išsiskyrė ir kūrė atskirus filmus.
Netrukus su Maite vėl susitiksime Amsterdame, svarbiausiame pasaulyje dokumentinių filmų festivalyje IDFA. Ten vyks jos naujo filmo premjera, o aš kino pramonės renginyje „IDFA Forum“ pristatysiu šiuo metu kuriamą filmą „Šuolis“.
– Papasakokite apie jį.
– Kuriu filmą apie jūreivį radistą Simą Kudirką, kuris 1970 metais iš rusų žvejybinio laivo peršoko į amerikiečių pakrančių apsaugos katerį ir paprašė politinio prieglobsčio.
Amerikiečiai iš pradžių sutiko jį suteikti, bet galiausiai lietuvį vis tiek grąžino sovietams. Simas buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo. Visame pasaulyje kilo protesto demonstracijos, įvykiai dėliojosi visiškai neįtikėtinai. Tai filmas apie sudėtingas laisvės paieškas ir kas nutinka, kai svajonės tampa tikrove.
Esu filmo kūrimo pusiaukelėje. Dar turiu grįžti į Ameriką filmuoti – praeitą kartą dėl biurokratinių kliūčių negalėjome patekti ant JAV pakrančių apsaugos laivo, nors viskas buvo derinta tris mėnesius. Dabar su amerikiečių prodiuserio pagalba tikiuosi, kad viskas vyks sklandžiau.
Lietuvoje filmas bus pristatytas 2018 metais. Jis taip pat bus vienas iš nacionalinio transliuotojo LRT rengiamos „Šimtmečio programos“ filmų.
Atvirai sakant, nemėgstu kalbėti apie kuriamus filmus – kai daug kartų pasakoju istoriją, po kurio laiko ji man pasidaro neįdomi.
– Ar kuris nors jūsų filmas buvo susijęs su keistais ir nepaaiškinamais, net mistiniais nutikimais?
– Filmas „Meistras ir Tatjana“, pasakojantis apie maištingo kūrėjo Vito Luckaus aistringą meilę ir tragišką žūtį, buvo paženklintas įvairių mistinių, kai kada net kraupių paralelių (talentingas fotografas V.Luckus 1987-ųjų kovo 16-ąją per vakarėlį nužudė savo draugą ir nusižudė šokdamas iš ketvirto aukšto. – Red.).
Didžiausias iššūkis buvo sugalvoti, kaip kuo giliau prisikasti nieko neįžeidžiant.
Po V.Luckaus žūties jo žmona Tatjana išvyko į Ameriką ir ten pradėjo naują gyvenimą. Tik po 25 metų tylos mes kartu atidarėme dureles į praeitį.
Prisimenu, vieną ankstų rytą filmavau balkoną, iš kurio iškrito Vitas, ir sužinojau, kad prieš tris valandas tame pačiame kieme iš balkono iškrito artimų šeimos draugų duktė.
Vieną vasaros naktį namuose montavau filmą, o priešais stovinčiame name vyko triukšmingas vakarėlis. Viename lange už užuolaidų makabriškai judėjo šokantys šešėliai. Buvo nepaaiškinamai baugu.
Net nufilmavau tą reginį. Maniau, panaudosiu, jei kada nors filmuosiu šventę, kurioje tvyro šiurpi nuotaika.
Po dviejų savaičių ėmiau montuoti Vito žūties sceną, bet ji sunkiai dėliojosi.
Pamačiau, kad tame pačiame bute vėl vyksta vakarėlis. Buvau įsijautusi į darbą, kai išgirdau į betoną besitrenkiančio kūno dunktelėjimą. Pribėgusi prie lango išvydau ant žemės gulintį vaikiną.
Kartą važiuodama Niujorko metro šalia sėdinčio žmogaus angliškai paklausiau, kiek liko iki 116-osios stotelės. Vyras atsakė rusiškai ir dėl to pats nustebo.
Jis 10 metų nekalbėjo rusiškai. Mes išsikalbėjome. Pasakiau, kad kuriu filmą apie tragiško likimo lietuvį fotografą. Paaiškėjo, kad tas vyras buvo V.Luckaus pažįstamas, lankėsi jo namuose, ten matė liūtą.
Dar vienas lemtingas nutikimas įvyko prieš dvejus metus Vilniuje, kai taksi važiavau į filmo premjerą.
Man pranešė, kad fotografas Antanas Sutkus neranda kvietimo. Taksistas paklausė, kodėl pasakiau tą pavardę ir ką bendra turiu su fotografija.
Paaiškinau, kad netrukus bus rodomas filmas apie fotografą V.Luckų. Taksistas staigiai sustabdė automobilį ir pasakė: „Jis buvo mano draugas. Aš – Miša.“
Išsikalbėjome, pamiršau premjerą. Miša sakė, kad tą lemtingą naktį jis planavo užeiti pas Vitą, bet nuėjo pas merginą, nusprendęs, kad draugą aplankys kitą dieną. Rytojaus jau nebuvo. Nors ir paženklintas tamsiais potėpiais, filmas teikia daug šviesos ir vilties.
Daugybė žmonių, pažiūrėję filmą, sakė: „Kaip noriu gyventi!“ Aš irgi patyriau tą jausmą, kai prisiliečiau prie medžiagos. Kurdama filmą subrendau kaip moteris ir asmenybė.
Šis filmas padėjo sutikti savo vyrą. Šių metų vasario pradžioje „Meistras ir Tatjana“ buvo rodomas Švedijoje, Geteborgo tarptautiniame kino festivalyje.
Čia susipažinau su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje Eitvydu Bajarūnu (53 m. – Red.). Vasarą mes susituokėme.
Mudu su Eitvydu dėkojame Vitui, kad jis sujungė mūsų likimus ir padovanojo meilę.
Kartais pasvarstome, kaip būtų buvę, jei tada nebūčiau atvykusi į Švediją. Tikriausiai dabar gyventume vieni.
– Auginate 12-metį sūnų Teodorą. Ar lengva suderinti filmų kūrimą, dalyvavimą festivaliuose ir šeimos židinio kurstymą?
– Dabar įtemptas metas, bet jaučiu didžiulį šeimos palaikymą. Kadangi su kiekvienu filmu kelionių daugėja, kaskart pasveriu, ar verta vykti.
Mudu su Eitvydu vertiname ramybės minutes kasdienybėje. Esame harmoningi, dėl visko susitariame.
Kartais, kai anksti reikia važiuoti į oro uostą, Eitvydas pasisiūlo nuvežti. O aš jam sakau, kad nesikeltų anksti, nes iki oro uosto galiu taksi nuvažiuoti. Jis nori, kad man būtų geriau, o aš noriu, kad jam būtų geriau.
Galiausiai sutinka, kad nuvažiuočiau pati, tačiau pasako: „Tai bent leisk iš ryto tau šviežių sulčių išspausti.“ Ir būtinai turi nunešti lagaminą iki taksi.
Mūsų santykių jungtis – tokie patys vertybiniai pagrindai, bendri pomėgiai, daug ramybės ir pasitikėjimo.
Nelengvai į šiuos santykius atėjome, turime savos patirties, išgyvenimų, todėl esame dėkingi už tai, ką turime.
– Kokių dar turite troškimų?
– Norėčiau turėti daugiau laiko. Esu kūrėja, viskuo besidominti nerami siela. Taip pat esu mama ir moteris, kuri kartais nori tiesiog džiaugtis paprastu gyvenimu.
Stengiuosi, kad tie du poliai vienas kito neužgožtų. Prieš 10 metų skaičiau norvegų rašytojos Herbjørg Wassmo knygą „Septintas susitikimas“.
Ten pasakojama apie menininkę, kuri su mylimuoju po daugybės susitikimų ir išsiskyrimų išgyvena meilės nirvaną.
Knyga baigiasi epizodu, kai moteris suleidžia rankas į miltus ir pasijunta nepaprastai laiminga. Skaitytojui lieka tik spėlioti, ar ji ilgai bus laiminga.
Ir man dabar buityje veriasi paprasta laimė – jaučiuosi taip, tarsi būčiau įmerkusi pirštus į miltus.
Kita vertus, žinau, kad žmogus yra nerami būtybė, jam nuolat reikia tobulėti. Kitaip atsiras beprasmybė. Kinas visada buvo mano aistra, be to, niekada nežinau, ar galėsiu kurti kitą filmą.
Išoriškai atrodo, kad kinas – tai raudonieji kilimai, gražios suknelės, šypsenos, kelionės. Iš tikrųjų kinas yra kėlimasis penktą valandą ryto, važiavimas į filmavimo aikštelę, kai labai šalta. Kinas – buvimas alkanam žvarbią žiemos dieną prie jūros, kai dar nesi padaręs trokštamo kadro.
Kinas – kai per premjerą prieš auditoriją jautiesi nuogas, pažeidžiamas, kai tik po visko įtampa išsilieja ašaromis.
Blizgios pusės kine labai mažai. Bet mes, kino režisieriai, gyvename dėl akimirkų, kai iš žiūrovų gauname ilgiausią laišką apie tai, kad filmas pakeitė jų gyvenimą.
